ŽiMK II: Senio žodžiai
Vežu senolį aš miškan, užkast
Vulgariai gal skamba, bet tiesa yra tiesa
Paskutiniam bastione gyvų nesitikėjau rast
Kai atėjau jo akyse tebedegė šviesa
Ir šnekėjo jis, pro sudžiūvusias lūpas
O aš klausiau, septynias naktis ir šešerias dienas
Greičiausiai nemelavo – kam numirėliui meluot?
Vistiek aš paskutinis, neturiu kam išduot...
Sustoja bėris slėny prie beržų
Rudeniniai lapai krenta, gražu miške, gražu
Tyla, tik kastuvas lėtai kapoja molį
Žodžiai dar gyvi, bet aš jau užkasiau senolį...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą