Pykšt
Dėl įvairių priežasčių nusprendžiau visko čia neišsakyti, taigi Skaitytojas, tikiuosi, man atleis už neaiškias ar nuslėptas mintis. Tai buvo būtina ir neišvengiama, tiek dėl manęs, tiek dėl žmogaus, su kuriuo susipažinsite netrukus, ir žinoma, Skaitytojai, dėl Jūsų pačių.
Lietus barbeno į telefono būdelės stogą ir pašnekovo balsą ji girdėjo miglotai ir neaiškiai, kaip pro tirštą rūką. Balsas skambėjo kaip rašysena kaire ranka – nenatūralus, slepiantis tikrąjį pašnekovo tembrą.
-Kodėl? Kas išvis..?
-Būk ten... Jokių pasiteisinimų.
Klikt. Ragelis dzingtelėjo padedamas atgal į laikiklį ir mergina liko stovėti telefono būdelėje, lauke siaučiant baisiausiai šio pavasario liūčiai. Ji nė nesiruošė vykti ten, kur prašė nepažįstamasis skambintojas – kodėl turėtų? Ragelį tepakėlė iš smalsumo stovėdama būdelėje, kur slėpėsi nuo lietaus. Bet vistik... Vistik buvo įdomu. Ir baugu. Tiesa, baugumo jausmą ramino sidabriškai blizgus daiktas, prieš savaitę apsigyvenęs rankinėje, bet šis baugumas buvo kitoks, panašesnis į pigaus siaubo filmo atmosferą – ji žinojo, kad viskas netikra (tačiau ar taip iš tikrųjų buvo niekas, mielas Skaitytojau, net ir dabar negali pasakyti), nes gyvenime tokių dalykų tiesiog nebūna... Iš tikrųjų?
Skaitytojo vėlgi meldžiu atleisti man už neišvengiamą liapsusą (ir, drįstu teigti, didžiausią šio pasakojimo spragą). Skaitytojui turbūt bus juokinga, kaip galima tiesiog pamesti dvi valandas gyvenimo, bet būtent taip čia ir įvyko. Ar jos atminty iš to meto tikrai nieko neliko, ar tai tik nenoras net galvoti apie tas šimtą dvidešimt minučių, aš nežinau ir bijau niekada nežinosiantis. Keliaukime toliau, Skaitytojau, šįkart ir laiku...
Lietus kiek aprimo, tačiau krito švelni migla ir dideli, stori lašai lašėjo nuo medžių šakų, dzingsėdami į senos gatvės grindinį, tarsi norėdami atkartoti jau seniai čia neprarisnojusias arklio kanopas. Ji stovėjo kamputy, pasirėmusi į senos bažnyčios sieną taip, kad matytų gatvę, tačiau pati galėtų tučtuojau pasislėpti, iškilus tokiai būtinybei.
Jos rankos buvo suprakaitavę, sulipę, tačiau lietus jas po truputį plovė savo gaivinančiu bučiniu. Iš to, ir iš sausų plaukų mergina suprato, kad turėjo pastarįjį laiko tarpą praleisti ne lauke, tačiau vistiek nieko nepajėgė prisiminti. Atminė, kad kažko laukia, bet nei vardai, nei veidai nešovė į galvą – pati nežinojo, kas jai neleido tiesiog mesti viską ir bėgti kuo toliau, sugrįžti lovon ir ramiai užmigti. Reikia laukti. Laukti. Ateis...
Senas, tamsiai mėlynas automobilis netrukus pasirodė iš už siauros gatvelės kampo ir lėtai pradėjo slinkti link jos kaip voras link musės, įkliuvusios tinkle. Ir nors mergina nematė vairuotojo veido, žinojo, kad jis būtinai sustos šalia tos vietos, kur ji stovėjo pasislėpusi nuo skvarbių žvilgsnių ir, turbūt, nuo pačios savęs.
Automobilis privažiavęs sustojo kitoje gatvės pusėje, nei tūnojo ji. Vairuotojo veido ji vis dar negalėjo įžiūrėti, tačiau matė vienintelį siluetą – mašinoje daugiau nieko nebuvo. Vyras kurį laiką sėdėjo užgęsinęs variklį, giliuose apmąstymuose, bet netrukus užsidegė cigaretę ir giliai įkvėpė dūmą. Praslinkus dar kelioms minutėms vairuotojas atidarė durelės, prieš tai išmesdamas pro jas nuorūką. Mergina įsitempė, nors jautė, ką turi daryti, užčiupė savy kažkokį naują, lig šiol snaudusį instinktą.
Vyras apsidairė, išlipo iš mašinos ir pasirėmęs į kapotą užsidegė dar vieną cigaretę. Atrodė, kad kažko lūkuriuoja, tačiau turi pakankamai laiko, kad nesijaudintų dėl kelių tuščiai praleistų minučių. Rūkydamas apsižvalgė aplink ir sustabdė žvilgsnį ties mergina, kuri nors ir buvo visiškai pasislėpusi šešėliuose, žinojo, kad nepažįstamasis žvelgia tiesiai į ją. Jo lūpas iškreipė nelinksma šypsena.
Tvykstelėjo dukart. Kaip žaibas, tačiau griaustinį mergina teišgirdo vieną sykį – pirmas šūvis apkurtino tiek, kad antrasis tebuvo lyg pokštelėjimas, atidarant šampano butelį. Ji apsisuko ir bėgo, kol nebegalėjo sugaudyti kvapo. Pro ją slydo medžiai, seni pastatai, kol galų gale aplinkui teliko purvinas upės pakrantės smėlis ir kanalizacija smirdantis rudas, lėtai sruvenantis upės vanduo. Bėgti nebegalėjo. O ir nebuvo daugiau kur. Mergina aiktelėjo, išsigandusi, kad pametė rankinę, bet apsičiuopus rado ją vis dar kabančią ant peties. Žinojo, kad nebegali daugiau nešiotis to daikto su savimi, ypač po to kas atsitiko prie mėlyno automobilio...
Pliaukšt. Upės vandenys prarijo ginklą kaip Kronas savo vaikus – jis nugrimzdo į pačią gilumą, kur dėl šiukšlių ir fekalijų ne tik nesimaudė žmonės, bet ir nebegyveno žuvys. Mergina dar kartą baigščiai apsidairė – krantinė vis dar buvo tuščia. Šiek tiek atgavusi kvapą nebematė prasmės ilgiau čia pasilikti – lėtu, išvargusiu, tačiau vistiek natūraliai grakščiu žingsneliu pasuko atgal miesto link...
Skaitytojui turbūt neįdomu, kaip ji grįžo namo, pėsčiomis, žvalgydamasi į visas puses; kaip drebančiomis rankomis rakino duris; kaip užtemdė langus ir viena sėdėjo virtuvėje besiklausydama garsiai dūzgiančio šaldytuvo; kaip plaudama rankas nudažė raudonai kriauklę... Tačiau galbūt Skaitytojui rūpės, kad pažvelgusi į veidrodį mergina jame pamatė tobulą atvaizdą, ir labai nustebo, nes jautėsi sutepta.
