Viltys mirė

Viltys mirė

Vilčių kapinėse aš klajoju
Ir laukiu rūko ir miglos
Gal jie antkapius pilkus užklos
Ir nebereiks spoksot į tragedijų rytojų...

Palaidotos čia viltys, apleistos ir užmirštos
Mauzoliejai, pilki akmenys ir kriptos!
Pelenai žmonijos čia guli po netikra žeme
Pamiršti visų, pamesti erdvėj ir laike

Laikas – ir gyvybė, ir mirtis
Bet kapinėse rytas niekad nenušvis
Amžina naktis tamsi, bet be debesų
Ir tik vienas aš čionais, pamiršau jau kas esu...

Kirvis nuo akmenskaldžio skulptoriaus
Sveria man rankas žemyn, žemyn
Nesimeldžiau niekad prie jokio altoriaus
Nesvajojau kilt dangun aukštyn

Tai kodėl aš čia, apvaizda prakeikta?
Už kokias nuodėmes bausmė tokia?
O gal ir tu jau mirus, pamiršta
Guli viena pilkam, šaltam kape

Skeliu aš antkapiui atsisviedėjęs
Skeveldros skraido į šalis
Dūžk, akmenie prakeiktas, skilki į dalis
Bet aš pabaigsiu ką pradėjęs

Ant nuolaužų krūvos vėliau sėdėjau
Ir lietus ant veido krito
Neliko, panašu, man kelio kito
Kapinėse pilkose aš išprotėjau.