Pradžios kronika IX: Pakilimas

Pradžios kronika IX: Pakilimas

[Pasakotojas]:
Tiesiai jam į veidą, spindulys šviesos
Krito pro plyšį senam akmeny
Akys atsimerkė – raudonos, be tamsos
Ir suprato jis esąs naujajam rytmety

Ant marmuro grindų jis dėjo žingsnį
Pirmąjį po begalybės metų
Ir nustebo, kad jo širdis dar tvinksi
Bet kiek dar liko iš jo gretų?

Kriptos šonuose – dar du sarkofagai
Seserys jo ilsis ten, giliam miege
Prisikels, kai laikas bus, šie magai
Laikas, rodos, yra dabar ir čia

Krauju karalių ir burtais velnio
Dreba nekropolitas lyg mirštąs
Bet pradžia tai tik, antro raudono kelio
O vesiąs jis ten, kur Rytas einąs

Pramerkė, štai ir seserys akis
Saulėlydis, jos vardas, ir Diena
Trise pasaulin jie išskris
Kils raudona mantija ir vėliava

[Rytas]:
Sesės, ar girdėjot, kas pasauly dedas
Kol miegam mes miegu kietu?
Laisvėj vėl senasis blogio pradas
Devyni skraido vėl žaibu

[Saulėlydis]:
Sakiau, kad neužteks tik vieno karto
Bet gailėtis dabar jau per vėlu
Dievai negyvas akis varto
Stoge pasaulio neberamu...

[Diena]:
Tai pirmyn, tribunolai
Ir lai šviesa mus lydi!
Mes ne pilkieji kardinolai
Rožėmis galia mūs žydi!

Atkeršyt pirma už dievus
Nuo seno ištikimus draugus
Trečio burtai Raudonų nesustabdys
Mirdams jis, tikiuosi garsiai klyks...

[Pasakotojas]:
Ir vėjas išlydėjo juos
Tik tuščia kripta liko
Beržai toliau už durų jos linguos
Ir vėl nelaužyta tyla nekropolito...

Vienintelis karalius šypsojos
Tribunolo salėse raudonos rožės augs...
Auka didi, jis dievogojos
Nors amžiams Bafometo požemiuos vergaus...

Pradžios kronika VIII: Vilionės ir šviesa

Pradžios kronika VIII: Vilionės ir šviesa

[Ketvirtas:]
Bafometai, pagalvoki, ką darai
Ar verta tau prikelti Tribunolą?
Karaliui duoti nieko verti pažadai
Kam tau stot į mirtingųjų kovą?

Prisijunk prie mūsų ir lai pasaulis dega!
Argi tai ne tavo didžiausias troškimas?
Prisijunk ir ištirpdysim gėrio ledą
Net atminty žmonių neliks joks palikimas!

[Mendeso Ožys/Bafometas:]
Šunie! Taip drįsti su manim šnekėt
Ir kraujo priesaikomis abejot?
Kas tu toks, kad galėtum man patarinėt?
Net, aš, Šėtonas, melo ežeran neinu žvejot...

[Karalius (šnibžda):]
Klausyk manęs, o Bafometai, savo naujausio vergo
Žinai, juk ką turi baisuokliui nelemtam daryt...
Nebuvo šito kontrakte, bet ar dabar tai svarbu
Kai blogio sėklą prie pasaulio slenksčio nori parklupdyt

[Mendeso Ožys/Bafometas:]
Šneki, kaip mirtingajam, nekvailai
Nemėgstu aš veidmainių kunigų
Karaliau, kviesk Liuciferį čionai
Tik lai neištepa krauju grindų...

[Pasakotojas:]
Ir su Liuciferiu šviesa į pragarą įskrido
Kritęs angelas ant grifono sparnų
Kalavijas baltas rankose iškilo
Nemėgsta velnio agentai tuščių kalbų

Nespėjo nė surikti Ketvirtasis
Liuciferis mirtim meiliai bučiuoja
Vienuolio kūną paėmęs rankon nelabasis
Kartu su šviesa išžingsniuoja

[Mendeso Ožys/Bafometas:]
Taigi, karaliau, baigėm jau beveik
Tik vienas mažas darbas liko
Ant kojų stokis, malonę man suteik
Ir eime prie plieno vartų nekropolito

Prikelsim, pagaliau, vėl, Raudonuosius
Lai Tribunolas teisia kaip mano teisinga
Ir kai įkvėps jie oro gurkšnius pirmuosius
Raudona aušra auš, raudona ir aistringa...

Pradžios kronika VII: Interliudija III – Pelenų paukščiai

Pradžios kronika VII: Interliudija III – Pelenų paukščiai

[Pasakotojas]:
Iš po sienų sugriuvusio miesto
Pakilo jis, iš maro lavonų krūvų,
Prie tilton nuo žmogaus lig žmogaus tiesto,
Kyla feniksas iš pelenų!

Ar gimė jis, ar iš pragaro grįžo
Nežinojo niekas tada, ir nežino dabar
Bet ar tai svarbu, kai iš už debesies kyšo
Vilties spinduliai – nors ir silpni dar...

[Feniksas]:
Rūksta dar dūmai nuo griuvėsių gausių
Žiūrėti į tokias baisybes ramiai negaliu!
Rožės raudonos, kur dingot, kur žydit?
Ar dar sugrįšit mūs sielą sušildyt?

Raudonoji aušra dar išauš
Katilas mūs vilties neatauš
Norim dar pamatyt, kaip gėlės žydės
Nuolankumas mūsų šią dieną baigės!

Pirmyn! Pirmyn! Kovot ir numirt
Kalavijus galąst ir blogį iš pasaulio išspirt
Ne už save! Už tėvus, motinas, brolius!
Tik mūsų dėka išauš šviesesnis rytojus!

[Pasakotojas]:
Ir tada rūkas pasitraukė iš žmonių akių
Pirštais į Feniksą rodė ir sakė: “tikiu”
Susirinko armija didelė iš kampelių visų
Pamatyti, kaip paukščiai kyla iš pelenų...