Girių didvyriai

Girių didvyriai

Neišduok lietaus, kai jis ant veido krenta
Neišduok padangės, apniukusios, tamsios
Neišduok vėjo, kai jis pakalnėm skrenda
Ir neišduok nakties, šaltos, baisios...

Nebėk, o apkabink stichiją
Seniai jau krauju nebelyja...
Miškai rymo vis, kaip buvę
Bet vyrai jau seniai juose pražuvę...

Miegok griovy kaip jie kadais miegojo
Pelkėm klajok, kaip jie tada klajojo
Gal tu pamirši žygdarbius lengvai
Bet nepamirš jų niekad girių ąžuolai...


(Vasario 16-tosios proga parašytas Lietuvos partizanų garbei.)