Pradžios kronika VI: Deicidas

Pradžios kronika VI: Deicidas

[Pasakotojas]:
Trečias jojo tiesiai į Šiaurę
Pasauliui ant stogo sėdėt
Ir dainuot savo dainą niaurią
Kad net paukščiai nustotų čiulbėt

Arčiau prie dievų buveinės lede
Prislinks, pasislėpęs pūgų sniege,
Dievai jau seni, ne pirma jų karta
Ir galia jų nūnai, nebe ta...

[Trečiasis]:
Ateinu! Drebėkit, žilabarzdžiai!
Seniai jūs amžius praėjo, kam jums gyvent?
Pasaulio stogą teužimat bergždžiai
Turėkit sąžinės mirdami neverkšlent...

Deicidas! Ar buvo kada nuodėmė tokia saldi?
Ar jums, seniai, mirtis pasirodė karti?
Kraujas dievų – saldžiausias nektaras
Ant sparnų nešioja lyg skrendantis aras...

[Pasakotojas]:
Ir taip išaušo tamsiausia valanda
Nesimatė šviesos net virš debesų tada
Karalius pragare, dievai po peiliu
Raudonieji dar miega miegu giliu

Bet atsiras dar didvyris, kurs ant tiesos jos
Atsiras, ir kovon beviltiškon stos
Bet viskas gražiausia netikėtai iškyla
O, mesijau, suskaldyk tamsos tylą!

Pradžios kronika V: Interliudija II - Prie Bafometo vartų

Pradžios kronika V: Interliudija II - Prie Bafometo vartų


[Mendeso ožys]:
“Pjauk venas, karaliau, pjauk su peiliu ledo
Tegul kraujas raudonas bėgs!
Tegul kyla Raudonasis Tribunolas
Jeigu nori dar turėt vilties!

Sutartį pasirašei, gal ne lengva ranka
Bet visko nepasvėręs
Niekam nebepriklausai, tavo siela mana
Jau laukia tavęs protėvių vėlės... ”

[Karalius]:
“Kapt kapt – keli lašai, į dubenį ant pjedestalo
Kapt kapt – viens po kito, kapsi lyg be galo!
Blykšta mano veidas, liejas vaizdas prieš akis
Atleiski mylimoji, mirti už kitus – mana lemtis...

Nestatykit man paminklų!
Negiedokit man giesmių!
Neeikvokit sielos ginklų
Dėl karų bergždžių...

Lai Tribunolas veda jus, kaip senais laikais
Tegul jie būna sąžinė ir siela jūs
Šalia jų galios jūs pavirstate vaikais
Bet kare šitam ir vaikų fronte baisi kova bus... ”

[Mendeso ožys]:
“Gana! Net ir velniška kantrybė
Aiškias turi ribas
Nesvarbi man tavo realybė
Pirmyn, į pragaro kriptas! ”

[Karalius]:
“Sudie, pasauli, sudie, iki, atia!
Parsidaviau aš velniui dėl tavęs
Nesvarbu, ar prisiminsit kas mane
Meldžiuos, kad ši auka į pergalę atves... ”

Pradžios kronika IV: Vieša dvasios paslaptis

Pradžios kronika IV: Vieša dvasios paslaptis

Ne vienam akis aptraukė pykčio rūkas
Pasiutimo miestuose naktis pilna
Draugai ir priešai kuokom lupas
Kerėdama vilioja Antrojo daina

Bet ji negimdo nieko, tik daigą užaugina
Kiekvieno slaptą dirvą tereikia suakėt
Nuovoką ir valią daina jo nuskandina
Nežabotos aistros veržias – žudyt tik, ir mylėt

“Raudonieji! Kur šiandien jūs?
Ar jau užmigot amžinu miegu?
Cha cha cha! Visagalės giesmės mūs!
Aš dar tik antras, o jau pamatus krečiu! ”

Pradžios kronika III: Interliudija I - Sutartis

Pradžios kronika III: Interliudija I - Sutartis

…Ir prakeikė tada karalius tą lemtingą dieną
Kai neišlaikė kriptos sienos ir nekropolio tvora
Tie kas juos kadais uždarė jau dulkėm dūla
Raudonasis Tribunolas per Juodąją mėnesieną

Sukviesti visi į senas, apdulkusias sales
Ant Tribunolo krėslų posėdį karalius ves
Bet išeities nerado, net barzdylos išminčiai
Raudonosios mantijos taip kabo tuščiai

Šventasis karas! Devyni prieš žmones visus
Nelygios jėgos ir lygios paprastai nebus...
Pasirašė sutartį krauju karalius, sunki jo širdis
Vienintelis, kuris padėti gali – Mendeso Ožys

Pradžios kronika II: Pasteurella pestis

Pradžios kronika II: Pasteurella pestis

Po Pirmojo dainos iš miestų kilo dūmai
Ne kaminai ten rūko ir ne morės degė
Kvapai saldūs sklido, bet niekas nesijuokė
Dalgis pjovė kairėn dešinėn – plynai!

Pasteurella pestis! Vanagai ratais sukos
Nei plienas, nepadės, nei maldos
Pasteurella pestis! Ar Dievams čia aukos?
Velniop juos, jei tik tai sustos

O Pirmasis stebėjo visa nuo kalno
Juokėsi ekstazėj, virsdamas iš balno
“Mano dulkės, bėkit, bėkit, tik pirmyn!
Vėjas tegul neša jus amžinai tolyn... ”

Griuvėsiai, vanagai ir varnos!
Gatvėm slenka žmonės su snapais
Keli vis dar kovoja, karšty spardos
Bet dulkės skrenda, vėjo išskleistais sparnais

Pradžios kronika I: Devyni joja

Pradžios kronika I: Devyni joja

Devyniese jie tada išjojo
Vienuoliai, su gobtuvais ant veidų
Pasaulis verkė tądien ir vaitojo
Mušamas kanopų jų baltų žirgų

Ir kur jie jojo niekada neaušo diena
Nes naktis keliavo jiems ant pečių
Devyni broliai, su misija viena
Pilni tamsių, niūrių užmačių

Savo sėklą kiekvienas pasės
Ir skęs žmonija pelkėje lėtai
Gėrio drumzlės ežero dugne nusės
Ir žvaigždės tespindės blankiai...

Nesuprantama

Nesuprantama

Bepročių karavanas!
Aklųjų dykumoj
Prieky senas mohikanas
Su kirviu galvoj

Kur keliaujam, klausi?
Drauge, nebesvarbu jau tai!
Atsimerk ir nusijuoki
Pritapsi kelyje greitai

Klounams iš nosies kraujas bėga
Juodos meškos vartosi po sniegą
Karavanas vis tolyn žygiuoja
Niekados jis nesustoja

ŽiMK III: Uždanga

ŽiMK III: Uždanga

Kas buvo pergamente, pildosi
Prieš mano paraudusias akis
Prie Stikso upės velniai šildosi
Ateis, kai žvaigždės žemėn kris

Seni, su mirtim kauliukus ridenai
Bafometas laimi visada, kvaily!
Bastionas krito, degė miestai ir kaimai
Bet koks tau skirtumas, po moliu slėny

Skriptoriume, kur tu sėdėjai
Mendeso ožys puotauja
Šviesos dieve, nugalėjai!
Raudoni masonai tau tarnauja

Joju į rūką, skruostai ašaroti
Ir bastiono akmenis matau
Nebespės žaliai jie jau apsamanoti
Paskutinė, seni, pabaiga, žinau...

ŽiMK II: Senio žodžiai

ŽiMK II: Senio žodžiai

Vežu senolį aš miškan, užkast
Vulgariai gal skamba, bet tiesa yra tiesa
Paskutiniam bastione gyvų nesitikėjau rast
Kai atėjau jo akyse tebedegė šviesa

Ir šnekėjo jis, pro sudžiūvusias lūpas
O aš klausiau, septynias naktis ir šešerias dienas
Greičiausiai nemelavo – kam numirėliui meluot?
Vistiek aš paskutinis, neturiu kam išduot...

Sustoja bėris slėny prie beržų
Rudeniniai lapai krenta, gražu miške, gražu
Tyla, tik kastuvas lėtai kapoja molį
Žodžiai dar gyvi, bet aš jau užkasiau senolį...

Žodžiai iš minkšto kambario I

Žodžiai iš minkšto kambario I

Kvapas vaško, blanki šviesa nuo žvakės
Virš pergamento gelsvo plunksna skreba
Ir kas gi žino kokia mintis galvoj man kratės
Kai sėdėjau ir jaučiau, kad rankos dreba

Ne kiekvieną užgriūti gali šitoks vargas
Tokia našta, skirta tik man vienam
Tai pirmas bus, ir paskutinis, kartas
Nepatikėjo šito apvaizda niekada kitam

Pasaulio pabaigą rašau!
Kai skyla debesys ir sudega lietus
Kai dega žvaigždės – aš žinau!
Ar pabaiga pirma, ar paskutinė bus...

Viltys mirė

Viltys mirė

Vilčių kapinėse aš klajoju
Ir laukiu rūko ir miglos
Gal jie antkapius pilkus užklos
Ir nebereiks spoksot į tragedijų rytojų...

Palaidotos čia viltys, apleistos ir užmirštos
Mauzoliejai, pilki akmenys ir kriptos!
Pelenai žmonijos čia guli po netikra žeme
Pamiršti visų, pamesti erdvėj ir laike

Laikas – ir gyvybė, ir mirtis
Bet kapinėse rytas niekad nenušvis
Amžina naktis tamsi, bet be debesų
Ir tik vienas aš čionais, pamiršau jau kas esu...

Kirvis nuo akmenskaldžio skulptoriaus
Sveria man rankas žemyn, žemyn
Nesimeldžiau niekad prie jokio altoriaus
Nesvajojau kilt dangun aukštyn

Tai kodėl aš čia, apvaizda prakeikta?
Už kokias nuodėmes bausmė tokia?
O gal ir tu jau mirus, pamiršta
Guli viena pilkam, šaltam kape

Skeliu aš antkapiui atsisviedėjęs
Skeveldros skraido į šalis
Dūžk, akmenie prakeiktas, skilki į dalis
Bet aš pabaigsiu ką pradėjęs

Ant nuolaužų krūvos vėliau sėdėjau
Ir lietus ant veido krito
Neliko, panašu, man kelio kito
Kapinėse pilkose aš išprotėjau.

Paskutinė diena

Paskutinė diena

Ugnis krenta iš dangaus
Pelenais keliai nukloti
Žmonės kvapo neatgaus
Ir pridusę eis miegoti

Žaibai tamsoj netyla
Raudonos dausos rytuose
Žemė džiūsta, svyla
Vaitoja mirties kančiose

Atėjai, paskutinioji, pagaliau
Imk ką nori, greičiau, greičiau
Bet kol dar oro pilni plaučiai, sušukt galiu
Aš gyvas! Gyvas, po velnių!

Girių didvyriai

Girių didvyriai

Neišduok lietaus, kai jis ant veido krenta
Neišduok padangės, apniukusios, tamsios
Neišduok vėjo, kai jis pakalnėm skrenda
Ir neišduok nakties, šaltos, baisios...

Nebėk, o apkabink stichiją
Seniai jau krauju nebelyja...
Miškai rymo vis, kaip buvę
Bet vyrai jau seniai juose pražuvę...

Miegok griovy kaip jie kadais miegojo
Pelkėm klajok, kaip jie tada klajojo
Gal tu pamirši žygdarbius lengvai
Bet nepamirš jų niekad girių ąžuolai...


(Vasario 16-tosios proga parašytas Lietuvos partizanų garbei.)

Tikrovė

Tikrovė

Žaibas nakty
Čia buvo, ir čia nėr
Mėnulis pilnaty
Vilkai kaukia vėl

Bėgs pilkasis tamsiu miško taku
Žibės mėnulis jo aky
Vienišas, kaip jis, taip aš esu
Nieks neišgirs mano šauksmų nakty...

Nebesvarbu dabar jausmai ir praeitis
Tik auksas, sulietas krauju
Vienas gyvenu, nors turtais ir pampstu
Temsta virš visų naktis... Amžina naktis.

Odė vasarai

Odė vasarai

Paskutinė mintis jau išskrido
Su paukščiais
Nebylūs akmenys tik liko
Lyg vasaros griaučiai

Melancholija! O muzika mano!
Neužšalai tu po ledo upe
Klausau natų minorinių tavo
Ir galvoju: kur vasara, jeigu ne čia?

Vakar kasdamas sniegą laukiau lietaus
Ateis jis... Ateis, ir žiemos purvą nuplaus
O paukščiai! Sugrįžkit, dainuokit miškuose
Ir gėlės žydėkit žaliuos liepos laukuose...

Gyvybė

Gyvybė

Ar esi miške stovėjęs, kai aplink tylu?
Kai šakas purena vėjas, bet visai dar negūdu...
Ar esi pievoj gulėjęs, uodęs žolės kvapą?
Ir debesis danguj stebėjęs - stebuklą mažą, baltą

Jei ne – tai dar negyvenai!
Praplėšk kokoną, pasaulis laukia!
Klausyk – gamta tave juk šaukia!
Geriau gyvent akimirką, nei merdėt amžinai...

Pavasariniai pumpurai, ankstyvi ir šviesūs
Vasaros diena, ilga, gardi
Rudens lapai – visokiom spalvom margi
Ir žiemos snaigės, kai nebelyja jokie lietūs

Atmerk akis – visa tai priešais tave
Atrasti turime kiekviens save
Įkvėpk giliai, sušuk ir tiesk rankas aukštyn
Ir kilk viršun, tik viršun - niekad nesileisk žemyn

Atmink

Atmink

Baigės muzika, liko tik tyla
Girdžiu kaip šlama medžiai
Kaip pabaigai, taip pradžiai
Ar pradžia dabar, ar pabaiga?

Eisiu namo – per rūką ir per sniegus
Perplauksiu upes, pereisiu per lieptus
Pasiilgau... Pasiilgau ir pamiršti negaliu
Kankynė sielai, jei ją dar beturiu...

Kodėl tik nuodėguliai liko,
Ten kur kadais miegojau?
Kodėl taip atsitiko,
Rūstus tu, šviesus rytojau!

Nuryju kartėlį ir ašaras veju į šalį
Apsisupsiu prieš vėją ir pradėsiu naują dalį
Bet širdis senus takus vistiek dar nori mint
Jei aš pamiršiu, atmink, brolau, atmink...

Kelias

Kelias

Užsidedu gobtuvą ir išeinu
Akmuo per daug jau sveria
Senu miško žvėrių taku
Žiemos šaltis kaulus veria

Po antklode balta dar budi gėlės
Ir medžių drevėse dainuoja senos vėlės
Einu, pirmyn, pirmyn! Ir nežiūriu atgal
Baisu čia nakty – akmeniu pavirsiu gal...

Kelio galą priėjau
Ąžuolo šaka sena
Geresnės vietos mirčiai neradau
Virvė rankose tvirta...