Pušis, naktis ir katės

Pušis, naktis ir katės

Naktis tamsi, bet žvaigždės šviečia
Pievoj po vieniša pušim
Vilioja mane mistika, ir kviečia
Pravertom paslapties durim

Bet ar džiaugsmas visada žaliam fone?
Įsitikau, deja, kad šįsyk - ne
Nebeisiu daugiau į naktigonę
Po įvykio liepos devintos vakare...

Sėdėjo katės juodos aplink pušį
Tiek daug, kad negalėjau suskaityt
Kamienu liepsnos pradėjo kilt į mūšį
Nakties tamsumas skaisčiai nutvykst

O katės tik žiūrėjo gailiai į mane
Ir ugnin po vieną žūti bėgo
Rėkiau, šaukiau, lyg degdams pragare
Prarėkiau gerklę, lyg būč privalgęs sniego...

Ir nors akys šonan sukos ir širdis virpėjo,
Negalėjau pasitraukt... O gal reikėjo?
Žalumo maža – laukas plynas ir gūdus
Pelenai ir kvapas, vimdančiai saldus

Parėjau tada namo ir užmigti negalėjau
Tikėjaus, kad niekad neteks to vėl patirt
Kitąryt pakirdęs, ištarti tegalėjau:
Ar gimėm mes tik tam, kad mirt?