Nostalgija urviniam žmogui
Skelki kibirkštį su titnagu
Ir grožėkis žaibu naktyje
Žaliais laukais ir mišku gūdžiu
Atitvertas tu, nuo dabar ir nuo čia
Odom ir kailiais apsirėdęs
Bet siela nuoga ir tyra
Apgavysčių tada dar nemokėjęs
Ankstyva žmonijos valanda
Kai nesigirdėjo aparatų gausmo
Ir oras tekvepėjo šviežiu lietumi
Kai mažiau buvo išdavystės skausmo
Ir gyvenimą pakako saldint medumi
O praeitie! Motin mūsų, ir dukra
Kokia buvai gi tu, ar mums žinot?
Dainuoju dainas tau, su rytmečio žara
Ir svajoju laiko olose kasnakt nakvot...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą