Čia

Čia

Tą naktį ji nežinojo kur esanti. Sąmonė sugrįžo kaip aukšta banga iš ramios jūros, įsibėgėjusi atsimušusi į molą ir ji suprato, kad stovi kryžkelėje. Naktis, lietus. Nebuvo aiškus net metų laikas, tačiau iš savo menko apsirengimo ji spėjo, kad greičiausiai ankstyvas ruduo ar vėlyvas pavasaris, bet šios žinios nenuvijo jos sužvarbimo ir, tuo labiau, nesudžiovino permirkusių plaukų.
Žibėjo vienintelis žibintas, kaip švyturys nakties vandenyne, tačiau ne kviečiantis, o greičiau sulaikantis – žengti žingsnį pirmyn ar atgal buvo baugu, kaip mažam laiveliui išplaukti į audros taršomą jūrą. Ir visgi ji žengė. Ne todėl, kad buvo drąsi, greičiau priešingai, iš baimės tapti priklausomai nuo blyškios žibinto šviesos.
Kelias vedė visad pirmyn ir niekados atgal, nes apsisukti reiškė susitikti akis į akį su Persekiotoju. Kas buvo Persekiotojas, ir ar išvis jis egzistavo ji nežinojo. Bet rizika jos mažoje, išsigandusioje galvutėje buvo didelė, neįveikiama pabaisa, taigi liko tik stumtis pirmyn ir pirmyn, per neatsileidžiantį, žvarbų lietų.
Pastatai vis retėjo ir retėjo, matėsi vis daugiau medžių, kurie mėnulio apšviesti atrodė panašūs į vaiduoklius iš pigių siaubo filmų, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau baugūs. Pagaliau ji priėjo didžiulius plieninius vartus, kurie buvo užrakinti, bet vienoje jų pusėje buvo išpjauti mažyčiai varteliai, kaip tik tokio dydžio, kad jos ūgio mergina galėtų pro juos pralysti. Kaip pelytė (o ji ir jautėsi maža ir pilka) ji šmurkštelėjo vidun.
Šaltą, negailestingą grindinį po kojomis pakeitė lietumi permirkusi žolė, ir ji negalėjo atispirti pagundai nusiimti batelius, kad pailsintų nuo ilgos kelionės pavargusias kojas. Tačiau šios nenorėjo nustoti eiti, ir nors ji pati nežinojo, kur esanti, nei kur norinti būti, vistiek ėjo, nes tik einant pirmyn Persekiotojas atrodė pakankamai toli.
Čia! Mintis trenkė lyg žaibas, ir ji žinojo. Turėjo žinoti! Čia! Čia! Čia! Nors jos protas, veikiąs tik instinktyviai ir gyvuliškai, nieko negalėjo suprasti, tačiau kažkur giliai ji jautė, kad jos vieta čia. Nakties tamsoje, gaudžiant lietui, jos akys iš nuovargio užsimerkė ir ji susmuko šalia akmens, kuris turėjo būti šaltas, tačiau spinduliavo kažkokią nepaaiškinamą šilumą...

Po kelių dienų pamačiau benamį, besiruošiantį miegoti ant suoliuko. Šalia savęs jis buvo pasidėjęs krūvą laikraščių, kuriais ketino užsikloti. Akį patraukė antraštė: “Žiauraus išprievartavimo auka įveikia pusės miesto atstumą, kad mirtį prie motinos kapo.”.