tag:blogger.com,1999:blog-76369005402711583942011-07-30T20:33:54.814-07:00Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.comBlogger561100tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-70863215599532444932009-07-08T07:14:00.000-07:002009-07-08T07:15:23.826-07:00<span style="font-weight: bold;">Vedus mirtį</span><br /><br />Juoda skraistė dangų uždengs<br />Ir teks tau pasakyt sudie<br />Nebus kas paguos ir kas pridengs<br />Ir negyvensi niekados namie<br /><br />Tik juoda, juoda, nėr baltos pasauly<br />Amžinasis užtėmimas, uždengęs saulę<br />Liko tik lietus, tamsios spalvos šaly<br />Per niaurią skraistę gyvenimo skrendi<br /><br />Geriau jau mirk dabar<br />Išeik, durimis trenk!<br />Nesidairyk atgal<br />Giliai įkvėpk ir pasirenk<br /><br />Paskutinė tavo šventė – vargonai tamsoje<br />Gražiausioji suknelė tik juodam karste<br />Jei jie ir verkia, niekas neatmins<br />Su tavo ašara, gyvasties audra nurims...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-7086321559953244493?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-960231360691294452009-06-29T12:50:00.000-07:002009-06-29T12:51:23.148-07:00<span style="text-decoration: underline;"><span style="font-weight: bold;">Ugnim išeis</span><br /><span style="font-weight: bold;"><br /></span></span> <div class="text">Kai maža buvai, klausei<br />Ką kužda vėjas pievoj<br />Ir tūkstantį kartų mirei<br />Kai mirė žiedai liepoj...<br /><br />Kai vasarinis šiltas lietus<br />Barbeno į senelio trobos langą<br />Nemanei, kad tokia akimirka bus<br />Kai ašaros atima amą...<br /><br />Ugnis ir liepsna, pilki dūmai!<br />Nebegalėjai niekuo jiems padėt<br />Dangun kilo vaikystės rūmai<br />Beliko vienai prie upelio liūdėt<br /><br />Pasėdėk ant kranto žalio<br />Ir su gluosniu pakalbėk<br />Tau dar ne galas kelio<br />Nieko nepamiršk, bet neliūdėk...</div><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-96023136069129445?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-39685362731345485762009-06-23T14:50:00.000-07:002009-06-23T14:51:11.424-07:00<span style="font-weight: bold;">Laimė<br /><br /></span>Prikelk iš kapo šviesą<br />Ji tamsius debesis uždengs<br />Tegul tau Saulė šviečia<br />Blogus sapnus ji pralenks<br /><br />Pažvelk į žydrą dangų<br />Ir iš laimės nusijuok<br />Turi draugą brangų<br />Nakčiai jo neišduok<br /><br />Įkvėpki vasaros kvapų<br />Kelk laimės vėliavą ant stiebo<br />Neturi priešų piktų<br />Neliko jų, lyg žiemos sniego<br /><br />Ir spinduliai nutvieks tau kelią<br />Nesvarbu pasirinksi eit, ar skrist<br />Turi gyvenimo ir laimės galią<br />Į lūdesio uolas negali nukrist<br /><p class="MsoNormal"><span style="" lang="LT"><o:p></o:p></span></p> <p class="MsoNormal"><span style="" lang="LT"><!--[if !supportEmptyParas]--> <!--[endif]--><o:p></o:p></span></p> <p class="MsoNormal"><span style="" lang="LT"><!--[if !supportEmptyParas]--> <!--[endif]--><o:p></o:p></span></p><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-3968536273134548576?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-36408769830071399402009-06-02T13:00:00.000-07:002009-06-02T13:01:47.503-07:00<span style="font-weight: bold;">Laurai Palmer nuo Bobo</span><br /><br />Raudonas kambarys su baltom sienom<br />Languotos grindys it šachmatų lenta<br />Nebelakstysi basa pievom<br />Tarp sienų draugė tavo vienuma<br /><br />Adata į pirštą įsidūrei?<br />Lašas raudonas, tyras ir vaiskus<br />Pamiršk ką kadais sukūrei<br />Praeitis ir ateitis pražus<br /><br />Žaidimas be figūrų ir ribų<br />Laimėti niekaip negali<br />Tu karalienė ir dama širdžių<br />Glėby nykštumo klykdama miršti...<br /> <!--IBF.ATTACHMENT_334950--><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-3640876983007139940?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-31795233589032174442009-05-29T09:47:00.001-07:002009-05-29T09:47:59.447-07:00<span style="font-weight: bold;">Kas buvo prieš šūvį.</span><br /><br />Varnas blyksėjo jam akyse. Juodas paukštis nekalbėjo – juk varnai nekalba - bet kažką pasakė. Koks žmogiškas tai buvo kontaktas – žvilgsnis, mirktelėjimas, galvos pasukimas. Ir vistik tai buvo ne žmogus, o konteineryje besiknisantis juodbruvas varniūkštis, net nesivarginęs ant jo kranktelti... Kodėl? Kodėl varnas, o ne katinas ar šuo, barsukas ar...<br />Tokios sujauktos mintys plūdinėjo jo galvoje bevemiant į seną pageltusį klozetą. Pigi užkandinė iš tiesų buvo pigi – suskilę plytelės, varvantis čiaupas ir stiprus kanalizacijos dvokas. Akivaizdu, kad tie, kurie dažniausiai naudojosi baro tualetu (neretai tam pačiam tikslui kaip ir jis) būdavo per girti, kad jiems rūpėtų tokios smulkmenos, taigi savininkas nusprendė nešvaistyti pinigų veltui.<br />Pats vyras buvo visiškai blaivas, sveikas ir neapnuodytas – kitaip tariant, jam nebuvo jokios priežasties dekoruoti ir taip ne pirmo grožio grindis savo vakariene – tačiau varnas jį sukrėtė tiek, kad jis nebegalėjo nieko padaryti. Blogiausia buvo ta nežinomybė, ta pasąmonės suteikta reikšmė tokiam trivialiam dalykui kaip konteinerio paukštis. Tai jį tiesiog vedė iš proto tuo metu, kai atlinkdavo nuo keramikinio išganytojo, kad įkvėptų kelis skubotus gurkšnius oro.<br />Po truputį pykinimas atslūgo ir vyras sugebėjo atsistoti. Jautėsi kiek apsvaigęs, bet pakankamai tvirtai stovėjo ant kojų. Priėjęs prie veidrodžio nusiplovė veidą, pliaukštelėjo sau į skruostus ir pasuko atgal į barą. Pro mažytį, ventiliacijai paliktą pravirą langelį jo žvilgsnius sekė blizgiomis juodomis plunksnomis pasidabinęs varnas.<br />Pravėręs tualeto duris rado barą tuščią ir, savo nustebimui, tylų. Muzikos, kuri grojo anksčiau, kai jis įėjo į barą, nebebuvo – tvyrojo nepatogi tyla. Prie staliuko kampe laikraštį skaitęs senis dabar sėdėjo keistai sukniubęs, galvą padėjęs ant stalo, o barmeno, visąlaik besisukinėjusio už baro, irgi nesimatė. Vyras siaubingai norėjo užrūkyti, ir velniop, kad prieš mėnesį metė – tokia keista naktis leido nusižengti normai.<br />Jis priėjo prie baro, pamatęs ant kampo gulintį sulamdytą Saint George pakelį, kuris greičiausiai priklausė prie staliuko kampe snaudžiančiam senukui. Betraukdamas cigaretę iš pakelio vyras pamatė, kodėl barmenas nestovėjo už baro. Jis gulėjo sukniubęs šalia virtuvėlės durų ir šypsojosi dviem šypsenomis – viena sustingusi lūpose, o kita – stora, raudona linija slenkanti nuo vienos ausies iki kitos per švariai nuskustą kaklą.<br />Cigaretės ir žiebtuvėlis iškrito vyrui iš rankų ir jis pats nesuvokdamas pradėjo atbulas trauktis nuo baro. Jį apėmė baimė, tačiau ne panika – per spalvingą gyvenimą buvo matęs įvairiausių dalykų. Galvoje blykstelėjo kibirkštis dėl senio prie kampinio stalo. Pribėgęs prie jo vyras pamatė, kad senis iš tiesų miega, bet jau niekada nepabus – jo nugaroje styrojo didžiulis virtuvinis peilis. Baimės gniaužtai suspaudė stipriau...<br />Vyras pribėgo prie pagrindinių durų, truktelėjo, stumtelėjo, tačiau jos buvo užrakintos ar net užremtos iš kitos pusės. Iš nusivylimo trenkęs kumščiu į storą durų stiklą apsisuko ir, perlipęs per kraujo klane gulintį barmeną įbėgo į virtuvę.<br />Virtuvėje tvyrojo tamsa. Lauke siaučianti didžiausia šio pavasario liūtis, nešiojama stipraus vėjo, varvėjo į vidų pro atvirus langus. Žaibui nutvieskus vieną jų balkšvai melsva šviesa, vyras pamatė paukščio siluetą, žiūrintį kas dedasi viduje, tačiau buvo pernelyg sukrėstas šviežesnių įvykių, kad kreiptų į jį daug dėmesio.<br />Akių aukštyje kabančios keptuvės suskambėjo virtuvės gale. Jis iš pradžių manė, kad tai vėjas, bet netrukus išgirdo ir skambius žingsnius. Tamsoje pasirodė mergina. Ji buvo apsirengusi lengva, pavasarine suknele, kurios spalva buvo priderinta prie vos pečius siekiančių kaštoninių plaukų. Ant jos peties kabojo mažas, bet sunkus rankinukas. Lėtu, vingiuojančiu žingsneliu ji priėjo prie vyro, kuris iš netikėtumo tegalėjo stovėti sustingęs. Paėmusi vyrui už peties ir pasistiebusi, nes nebuvo aukšta, pašnibždėjo į kairiąją ausį:<br />-Sveikas, nepažįstamasai...<br />Virtuvę užpildė jos skardus, nuoširdus juokas. Grakščiu judesiu ji užslinko vyrui už nugaros ir padėjusi smakrą ant peties pašnibždėjo į kitą ausį:<br />-Varnai juk gyvena taip ilgai, ar ne? Savo strėles taupau tik tau...<br />Jis niekados nebuvo patyręs tokios surakinančios, stingdančios baimės, kokią sukėlė ši mažytė, graži mergina. Kraujuota ranka paėmusi vyro smakrą atsuko jo galvą į save ir pakštelėjo jam į skruostą. Vėl nusijuokė.<br />-Kartais tiesiog nesijauti savimi, ar ne? Nebijok, dar susitiksim... Gal šiąnakt?<br />Iš nugaros apkabinus mergina pabučiavo jo kaklą ir apsisukusi išėjo. Tamsoje liko vis dar negalintis pajudėti vyras ir pro langą viską stebintis varnas.<br />Po kurio laiko atsigaivaliojęs jis rado išėjimą iš virtuvės į gatvę. Lietus dar išverkinėjo paskutines savo dangiško kaprizo ašaras, bet kaip pavasario nakčiai buvo visai šilta. Vyras nusvirduliavo iki savo tamsiai mėlyno automobilio ir visiškai nenustebo, kad ant veidrodėlio jau tupėjo varnas. Jiedu pora minučių įdėmiai žiūrėjo vienas kitam į akis, tada vyras nusisuko, linktelėjęs sumurmėjo, “Gerai, bet man būtinai reikia cigarečių” ir nuvažiavo siauromis, menkai apšviestomis gatvelėmis senamiesčio link...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-3179523358903217444?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-51908635167650614592009-05-25T04:42:00.000-07:002009-05-25T04:43:23.083-07:00<span style="font-weight: bold;">Pykšt<br /><br /></span>Dėl įvairių priežasčių nusprendžiau visko čia neišsakyti, taigi Skaitytojas, tikiuosi, man atleis už neaiškias ar nuslėptas mintis. Tai buvo būtina ir neišvengiama, tiek dėl manęs, tiek dėl žmogaus, su kuriuo susipažinsite netrukus, ir žinoma, Skaitytojai, dėl Jūsų pačių.<br />Lietus barbeno į telefono būdelės stogą ir pašnekovo balsą ji girdėjo miglotai ir neaiškiai, kaip pro tirštą rūką. Balsas skambėjo kaip rašysena kaire ranka – nenatūralus, slepiantis tikrąjį pašnekovo tembrą.<br />-Kodėl? Kas išvis..?<br />-Būk ten... Jokių pasiteisinimų.<br />Klikt. Ragelis dzingtelėjo padedamas atgal į laikiklį ir mergina liko stovėti telefono būdelėje, lauke siaučiant baisiausiai šio pavasario liūčiai. Ji nė nesiruošė vykti ten, kur prašė nepažįstamasis skambintojas – kodėl turėtų? Ragelį tepakėlė iš smalsumo stovėdama būdelėje, kur slėpėsi nuo lietaus. Bet vistik... Vistik buvo įdomu. Ir baugu. Tiesa, baugumo jausmą ramino sidabriškai blizgus daiktas, prieš savaitę apsigyvenęs rankinėje, bet šis baugumas buvo kitoks, panašesnis į pigaus siaubo filmo atmosferą – ji žinojo, kad viskas netikra (tačiau ar taip iš tikrųjų buvo niekas, mielas Skaitytojau, net ir dabar negali pasakyti), nes gyvenime tokių dalykų tiesiog nebūna... Iš tikrųjų?<br />Skaitytojo vėlgi meldžiu atleisti man už neišvengiamą liapsusą (ir, drįstu teigti, didžiausią šio pasakojimo spragą). Skaitytojui turbūt bus juokinga, kaip galima tiesiog pamesti dvi valandas gyvenimo, bet būtent taip čia ir įvyko. Ar jos atminty iš to meto tikrai nieko neliko, ar tai tik nenoras net galvoti apie tas šimtą dvidešimt minučių, aš nežinau ir bijau niekada nežinosiantis. Keliaukime toliau, Skaitytojau, šįkart ir laiku...<br />Lietus kiek aprimo, tačiau krito švelni migla ir dideli, stori lašai lašėjo nuo medžių šakų, dzingsėdami į senos gatvės grindinį, tarsi norėdami atkartoti jau seniai čia neprarisnojusias arklio kanopas. Ji stovėjo kamputy, pasirėmusi į senos bažnyčios sieną taip, kad matytų gatvę, tačiau pati galėtų tučtuojau pasislėpti, iškilus tokiai būtinybei.<br />Jos rankos buvo suprakaitavę, sulipę, tačiau lietus jas po truputį plovė savo gaivinančiu bučiniu. Iš to, ir iš sausų plaukų mergina suprato, kad turėjo pastarįjį laiko tarpą praleisti ne lauke, tačiau vistiek nieko nepajėgė prisiminti. Atminė, kad kažko laukia, bet nei vardai, nei veidai nešovė į galvą – pati nežinojo, kas jai neleido tiesiog mesti viską ir bėgti kuo toliau, sugrįžti lovon ir ramiai užmigti. Reikia laukti. Laukti. Ateis...<br />Senas, tamsiai mėlynas automobilis netrukus pasirodė iš už siauros gatvelės kampo ir lėtai pradėjo slinkti link jos kaip voras link musės, įkliuvusios tinkle. Ir nors mergina nematė vairuotojo veido, žinojo, kad jis būtinai sustos šalia tos vietos, kur ji stovėjo pasislėpusi nuo skvarbių žvilgsnių ir, turbūt, nuo pačios savęs.<br />Automobilis privažiavęs sustojo kitoje gatvės pusėje, nei tūnojo ji. Vairuotojo veido ji vis dar negalėjo įžiūrėti, tačiau matė vienintelį siluetą – mašinoje daugiau nieko nebuvo. Vyras kurį laiką sėdėjo užgęsinęs variklį, giliuose apmąstymuose, bet netrukus užsidegė cigaretę ir giliai įkvėpė dūmą. Praslinkus dar kelioms minutėms vairuotojas atidarė durelės, prieš tai išmesdamas pro jas nuorūką. Mergina įsitempė, nors jautė, ką turi daryti, užčiupė savy kažkokį naują, lig šiol snaudusį instinktą.<br />Vyras apsidairė, išlipo iš mašinos ir pasirėmęs į kapotą užsidegė dar vieną cigaretę. Atrodė, kad kažko lūkuriuoja, tačiau turi pakankamai laiko, kad nesijaudintų dėl kelių tuščiai praleistų minučių. Rūkydamas apsižvalgė aplink ir sustabdė žvilgsnį ties mergina, kuri nors ir buvo visiškai pasislėpusi šešėliuose, žinojo, kad nepažįstamasis žvelgia tiesiai į ją. Jo lūpas iškreipė nelinksma šypsena.<br />Tvykstelėjo dukart. Kaip žaibas, tačiau griaustinį mergina teišgirdo vieną sykį – pirmas šūvis apkurtino tiek, kad antrasis tebuvo lyg pokštelėjimas, atidarant šampano butelį. Ji apsisuko ir bėgo, kol nebegalėjo sugaudyti kvapo. Pro ją slydo medžiai, seni pastatai, kol galų gale aplinkui teliko purvinas upės pakrantės smėlis ir kanalizacija smirdantis rudas, lėtai sruvenantis upės vanduo. Bėgti nebegalėjo. O ir nebuvo daugiau kur. Mergina aiktelėjo, išsigandusi, kad pametė rankinę, bet apsičiuopus rado ją vis dar kabančią ant peties. Žinojo, kad nebegali daugiau nešiotis to daikto su savimi, ypač po to kas atsitiko prie mėlyno automobilio...<br />Pliaukšt. Upės vandenys prarijo ginklą kaip Kronas savo vaikus – jis nugrimzdo į pačią gilumą, kur dėl šiukšlių ir fekalijų ne tik nesimaudė žmonės, bet ir nebegyveno žuvys. Mergina dar kartą baigščiai apsidairė – krantinė vis dar buvo tuščia. Šiek tiek atgavusi kvapą nebematė prasmės ilgiau čia pasilikti – lėtu, išvargusiu, tačiau vistiek natūraliai grakščiu žingsneliu pasuko atgal miesto link...<br />Skaitytojui turbūt neįdomu, kaip ji grįžo namo, pėsčiomis, žvalgydamasi į visas puses; kaip drebančiomis rankomis rakino duris; kaip užtemdė langus ir viena sėdėjo virtuvėje besiklausydama garsiai dūzgiančio šaldytuvo; kaip plaudama rankas nudažė raudonai kriauklę... Tačiau galbūt Skaitytojui rūpės, kad pažvelgusi į veidrodį mergina jame pamatė tobulą atvaizdą, ir labai nustebo, nes jautėsi sutepta.<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-5190863516765061459?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-10484074262212402452009-05-11T12:12:00.001-07:002009-05-11T12:12:50.629-07:00<span style="font-weight: bold;">Čia</span><br /><br />Tą naktį ji nežinojo kur esanti. Sąmonė sugrįžo kaip aukšta banga iš ramios jūros, įsibėgėjusi atsimušusi į molą ir ji suprato, kad stovi kryžkelėje. Naktis, lietus. Nebuvo aiškus net metų laikas, tačiau iš savo menko apsirengimo ji spėjo, kad greičiausiai ankstyvas ruduo ar vėlyvas pavasaris, bet šios žinios nenuvijo jos sužvarbimo ir, tuo labiau, nesudžiovino permirkusių plaukų.<br />Žibėjo vienintelis žibintas, kaip švyturys nakties vandenyne, tačiau ne kviečiantis, o greičiau sulaikantis – žengti žingsnį pirmyn ar atgal buvo baugu, kaip mažam laiveliui išplaukti į audros taršomą jūrą. Ir visgi ji žengė. Ne todėl, kad buvo drąsi, greičiau priešingai, iš baimės tapti priklausomai nuo blyškios žibinto šviesos.<br />Kelias vedė visad pirmyn ir niekados atgal, nes apsisukti reiškė susitikti akis į akį su Persekiotoju. Kas buvo Persekiotojas, ir ar išvis jis egzistavo ji nežinojo. Bet rizika jos mažoje, išsigandusioje galvutėje buvo didelė, neįveikiama pabaisa, taigi liko tik stumtis pirmyn ir pirmyn, per neatsileidžiantį, žvarbų lietų.<br />Pastatai vis retėjo ir retėjo, matėsi vis daugiau medžių, kurie mėnulio apšviesti atrodė panašūs į vaiduoklius iš pigių siaubo filmų, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau baugūs. Pagaliau ji priėjo didžiulius plieninius vartus, kurie buvo užrakinti, bet vienoje jų pusėje buvo išpjauti mažyčiai varteliai, kaip tik tokio dydžio, kad jos ūgio mergina galėtų pro juos pralysti. Kaip pelytė (o ji ir jautėsi maža ir pilka) ji šmurkštelėjo vidun.<br />Šaltą, negailestingą grindinį po kojomis pakeitė lietumi permirkusi žolė, ir ji negalėjo atispirti pagundai nusiimti batelius, kad pailsintų nuo ilgos kelionės pavargusias kojas. Tačiau šios nenorėjo nustoti eiti, ir nors ji pati nežinojo, kur esanti, nei kur norinti būti, vistiek ėjo, nes tik einant pirmyn Persekiotojas atrodė pakankamai toli.<br />Čia! Mintis trenkė lyg žaibas, ir ji žinojo. Turėjo žinoti! Čia! Čia! Čia! Nors jos protas, veikiąs tik instinktyviai ir gyvuliškai, nieko negalėjo suprasti, tačiau kažkur giliai ji jautė, kad jos vieta čia. Nakties tamsoje, gaudžiant lietui, jos akys iš nuovargio užsimerkė ir ji susmuko šalia akmens, kuris turėjo būti šaltas, tačiau spinduliavo kažkokią nepaaiškinamą šilumą...<br /> <br />Po kelių dienų pamačiau benamį, besiruošiantį miegoti ant suoliuko. Šalia savęs jis buvo pasidėjęs krūvą laikraščių, kuriais ketino užsikloti. Akį patraukė antraštė: “Žiauraus išprievartavimo auka įveikia pusės miesto atstumą, kad mirtį prie motinos kapo.”.<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-1048407426221240245?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-20397932256112026552009-05-06T13:42:00.000-07:002009-05-06T13:43:07.944-07:00<span style="font-weight: bold;">Nostalgija urviniam žmogui</span><br /><br />Skelki kibirkštį su titnagu<br />Ir grožėkis žaibu naktyje<br />Žaliais laukais ir mišku gūdžiu<br />Atitvertas tu, nuo dabar ir nuo čia<br /><br />Odom ir kailiais apsirėdęs<br />Bet siela nuoga ir tyra<br />Apgavysčių tada dar nemokėjęs<br />Ankstyva žmonijos valanda<br /><br />Kai nesigirdėjo aparatų gausmo<br />Ir oras tekvepėjo šviežiu lietumi<br />Kai mažiau buvo išdavystės skausmo<br />Ir gyvenimą pakako saldint medumi<br /><br />O praeitie! Motin mūsų, ir dukra<br />Kokia buvai gi tu, ar mums žinot?<br />Dainuoju dainas tau, su rytmečio žara<br />Ir svajoju laiko olose kasnakt nakvot...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2039793225611202655?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-36128687453159908532009-05-05T13:41:00.001-07:002009-05-05T13:41:22.216-07:00<span style="font-weight: bold;">Pušis, naktis ir katės</span><br /><br />Naktis tamsi, bet žvaigždės šviečia<br />Pievoj po vieniša pušim<br />Vilioja mane mistika, ir kviečia<br />Pravertom paslapties durim<br /><br />Bet ar džiaugsmas visada žaliam fone?<br />Įsitikau, deja, kad šįsyk - ne<br />Nebeisiu daugiau į naktigonę<br />Po įvykio liepos devintos vakare...<br /><br />Sėdėjo katės juodos aplink pušį<br />Tiek daug, kad negalėjau suskaityt<br />Kamienu liepsnos pradėjo kilt į mūšį<br />Nakties tamsumas skaisčiai nutvykst<br /><br />O katės tik žiūrėjo gailiai į mane<br />Ir ugnin po vieną žūti bėgo<br />Rėkiau, šaukiau, lyg degdams pragare<br />Prarėkiau gerklę, lyg būč privalgęs sniego...<br /><br />Ir nors akys šonan sukos ir širdis virpėjo,<br />Negalėjau pasitraukt... O gal reikėjo?<br />Žalumo maža – laukas plynas ir gūdus<br />Pelenai ir kvapas, vimdančiai saldus<br /><br />Parėjau tada namo ir užmigti negalėjau<br />Tikėjaus, kad niekad neteks to vėl patirt<br />Kitąryt pakirdęs, ištarti tegalėjau:<br />Ar gimėm mes tik tam, kad mirt?<br /> <!--IBF.ATTACHMENT_304440--><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-3612868745315990853?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-86103120979539107162009-04-23T10:05:00.000-07:002009-04-23T10:06:32.919-07:00<span style="font-weight: bold;">Pradžios kronika IX: Pakilimas</span><br /><br />[Pasakotojas]:<br />Tiesiai jam į veidą, spindulys šviesos<br />Krito pro plyšį senam akmeny<br />Akys atsimerkė – raudonos, be tamsos<br />Ir suprato jis esąs naujajam rytmety<br /><br />Ant marmuro grindų jis dėjo žingsnį<br />Pirmąjį po begalybės metų<br />Ir nustebo, kad jo širdis dar tvinksi<br />Bet kiek dar liko iš jo gretų?<br /><br />Kriptos šonuose – dar du sarkofagai<br />Seserys jo ilsis ten, giliam miege<br />Prisikels, kai laikas bus, šie magai<br />Laikas, rodos, yra dabar ir čia<br /><br />Krauju karalių ir burtais velnio<br />Dreba nekropolitas lyg mirštąs<br />Bet pradžia tai tik, antro raudono kelio<br />O vesiąs jis ten, kur Rytas einąs<br /><br />Pramerkė, štai ir seserys akis<br />Saulėlydis, jos vardas, ir Diena<br />Trise pasaulin jie išskris<br />Kils raudona mantija ir vėliava<br /><br />[Rytas]:<br />Sesės, ar girdėjot, kas pasauly dedas<br />Kol miegam mes miegu kietu?<br />Laisvėj vėl senasis blogio pradas<br />Devyni skraido vėl žaibu<br /><br />[Saulėlydis]:<br />Sakiau, kad neužteks tik vieno karto<br />Bet gailėtis dabar jau per vėlu<br />Dievai negyvas akis varto<br />Stoge pasaulio neberamu...<br /><br />[Diena]:<br />Tai pirmyn, tribunolai<br />Ir lai šviesa mus lydi!<br />Mes ne pilkieji kardinolai<br />Rožėmis galia mūs žydi!<br /><br />Atkeršyt pirma už dievus<br />Nuo seno ištikimus draugus<br />Trečio burtai Raudonų nesustabdys<br />Mirdams jis, tikiuosi garsiai klyks...<br /><br />[Pasakotojas]:<br />Ir vėjas išlydėjo juos<br />Tik tuščia kripta liko<br />Beržai toliau už durų jos linguos<br />Ir vėl nelaužyta tyla nekropolito...<br /><br />Vienintelis karalius šypsojos<br />Tribunolo salėse raudonos rožės augs...<br />Auka didi, jis dievogojos<br />Nors amžiams Bafometo požemiuos vergaus...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-8610312097953910716?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-69962550186342995792009-04-06T14:01:00.000-07:002009-04-06T14:02:25.717-07:00<span style="font-weight: bold;">Pradžios kronika VIII: Vilionės ir šviesa</span><br /><br />[Ketvirtas:]<br />Bafometai, pagalvoki, ką darai<br />Ar verta tau prikelti Tribunolą?<br />Karaliui duoti nieko verti pažadai<br />Kam tau stot į mirtingųjų kovą?<br /><br />Prisijunk prie mūsų ir lai pasaulis dega!<br />Argi tai ne tavo didžiausias troškimas?<br />Prisijunk ir ištirpdysim gėrio ledą<br />Net atminty žmonių neliks joks palikimas!<br /><br />[Mendeso Ožys/Bafometas:]<br />Šunie! Taip drįsti su manim šnekėt<br />Ir kraujo priesaikomis abejot?<br />Kas tu toks, kad galėtum man patarinėt?<br />Net, aš, Šėtonas, melo ežeran neinu žvejot...<br /><br />[Karalius (šnibžda):]<br />Klausyk manęs, o Bafometai, savo naujausio vergo<br />Žinai, juk ką turi baisuokliui nelemtam daryt...<br />Nebuvo šito kontrakte, bet ar dabar tai svarbu<br />Kai blogio sėklą prie pasaulio slenksčio nori parklupdyt<br /><br />[Mendeso Ožys/Bafometas:]<br />Šneki, kaip mirtingajam, nekvailai<br />Nemėgstu aš veidmainių kunigų<br />Karaliau, kviesk Liuciferį čionai<br />Tik lai neištepa krauju grindų...<br /><br />[Pasakotojas:]<br />Ir su Liuciferiu šviesa į pragarą įskrido<br />Kritęs angelas ant grifono sparnų<br />Kalavijas baltas rankose iškilo<br />Nemėgsta velnio agentai tuščių kalbų<br /><br />Nespėjo nė surikti Ketvirtasis<br />Liuciferis mirtim meiliai bučiuoja<br />Vienuolio kūną paėmęs rankon nelabasis<br />Kartu su šviesa išžingsniuoja<br /><br />[Mendeso Ožys/Bafometas:]<br />Taigi, karaliau, baigėm jau beveik<br />Tik vienas mažas darbas liko<br />Ant kojų stokis, malonę man suteik<br />Ir eime prie plieno vartų nekropolito<br /><br />Prikelsim, pagaliau, vėl, Raudonuosius<br />Lai Tribunolas teisia kaip mano teisinga<br />Ir kai įkvėps jie oro gurkšnius pirmuosius<br />Raudona aušra auš, raudona ir aistringa...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6996255018634299579?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-20692477115065317952009-04-03T13:21:00.001-07:002009-04-03T13:22:44.837-07:00<span style="font-weight: bold;">Pradžios kronika VII: Interliudija III – Pelenų paukščiai</span><br /><br />[Pasakotojas]:<br />Iš po sienų sugriuvusio miesto<br />Pakilo jis, iš maro lavonų krūvų,<br />Prie tilton nuo žmogaus lig žmogaus tiesto,<br />Kyla feniksas iš pelenų!<br /><br />Ar gimė jis, ar iš pragaro grįžo<br />Nežinojo niekas tada, ir nežino dabar<br />Bet ar tai svarbu, kai iš už debesies kyšo<br />Vilties spinduliai – nors ir silpni dar...<br /><br />[Feniksas]:<br />Rūksta dar dūmai nuo griuvėsių gausių<br />Žiūrėti į tokias baisybes ramiai negaliu!<br />Rožės raudonos, kur dingot, kur žydit?<br />Ar dar sugrįšit mūs sielą sušildyt?<br /><br />Raudonoji aušra dar išauš<br />Katilas mūs vilties neatauš<br />Norim dar pamatyt, kaip gėlės žydės<br />Nuolankumas mūsų šią dieną baigės!<br /><br />Pirmyn! Pirmyn! Kovot ir numirt<br />Kalavijus galąst ir blogį iš pasaulio išspirt<br />Ne už save! Už tėvus, motinas, brolius!<br />Tik mūsų dėka išauš šviesesnis rytojus!<br /><br />[Pasakotojas]:<br />Ir tada rūkas pasitraukė iš žmonių akių<br />Pirštais į Feniksą rodė ir sakė: “tikiu”<br />Susirinko armija didelė iš kampelių visų<br />Pamatyti, kaip paukščiai kyla iš pelenų...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2069247711506531795?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-2726403863023514212009-03-31T04:33:00.000-07:002009-03-31T04:35:01.756-07:00<span style="font-weight: bold;">Pradžios kronika VI: Deicidas</span><br /><br />[Pasakotojas]:<br />Trečias jojo tiesiai į Šiaurę<br />Pasauliui ant stogo sėdėt<br />Ir dainuot savo dainą niaurią<br />Kad net paukščiai nustotų čiulbėt<br /><br />Arčiau prie dievų buveinės lede<br />Prislinks, pasislėpęs pūgų sniege,<br />Dievai jau seni, ne pirma jų karta<br />Ir galia jų nūnai, nebe ta...<br /><br />[Trečiasis]:<br />Ateinu! Drebėkit, žilabarzdžiai!<br />Seniai jūs amžius praėjo, kam jums gyvent?<br />Pasaulio stogą teužimat bergždžiai<br />Turėkit sąžinės mirdami neverkšlent...<br /><br />Deicidas! Ar buvo kada nuodėmė tokia saldi?<br />Ar jums, seniai, mirtis pasirodė karti?<br />Kraujas dievų – saldžiausias nektaras<br />Ant sparnų nešioja lyg skrendantis aras...<br /><br />[Pasakotojas]:<br />Ir taip išaušo tamsiausia valanda<br />Nesimatė šviesos net virš debesų tada<br />Karalius pragare, dievai po peiliu<br />Raudonieji dar miega miegu giliu<br /><br />Bet atsiras dar didvyris, kurs ant tiesos jos<br />Atsiras, ir kovon beviltiškon stos<br />Bet viskas gražiausia netikėtai iškyla<br />O, mesijau, suskaldyk tamsos tylą! <!--IBF.ATTACHMENT_275037--><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-272640386302351421?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-21289586366798177642009-03-24T09:14:00.001-07:002009-03-25T21:57:22.545-07:00Pradžios kronika V: Interliudija II - Prie Bafometo vartų<br /><br /><br />[Mendeso ožys]:<br />“Pjauk venas, karaliau, pjauk su peiliu ledo<br />Tegul kraujas raudonas bėgs!<br />Tegul kyla Raudonasis Tribunolas<br />Jeigu nori dar turėt vilties!<br /><br />Sutartį pasirašei, gal ne lengva ranka<br />Bet visko nepasvėręs<br />Niekam nebepriklausai, tavo siela mana<br />Jau laukia tavęs protėvių vėlės... ”<br /><br />[Karalius]:<br />“Kapt kapt – keli lašai, į dubenį ant pjedestalo<br />Kapt kapt – viens po kito, kapsi lyg be galo!<br />Blykšta mano veidas, liejas vaizdas prieš akis<br />Atleiski mylimoji, mirti už kitus – mana lemtis...<br /><br />Nestatykit man paminklų!<br />Negiedokit man giesmių!<br />Neeikvokit sielos ginklų<br />Dėl karų bergždžių...<br /><br />Lai Tribunolas veda jus, kaip senais laikais<br />Tegul jie būna sąžinė ir siela jūs<br />Šalia jų galios jūs pavirstate vaikais<br />Bet kare šitam ir vaikų fronte baisi kova bus... ”<br /><br />[Mendeso ožys]:<br />“Gana! Net ir velniška kantrybė<br />Aiškias turi ribas<br />Nesvarbi man tavo realybė<br />Pirmyn, į pragaro kriptas! ”<br /><br />[Karalius]:<br />“Sudie, pasauli, sudie, iki, atia!<br />Parsidaviau aš velniui dėl tavęs<br />Nesvarbu, ar prisiminsit kas mane<br />Meldžiuos, kad ši auka į pergalę atves... ”<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2128958636679817764?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-38860347142631967652009-03-23T13:51:00.001-07:002009-03-23T13:51:57.814-07:00<span style="font-weight: bold;">Pradžios kronika IV: Vieša dvasios paslaptis</span><br /><br />Ne vienam akis aptraukė pykčio rūkas<br />Pasiutimo miestuose naktis pilna<br />Draugai ir priešai kuokom lupas<br />Kerėdama vilioja Antrojo daina<br /><br />Bet ji negimdo nieko, tik daigą užaugina<br />Kiekvieno slaptą dirvą tereikia suakėt<br />Nuovoką ir valią daina jo nuskandina<br />Nežabotos aistros veržias – žudyt tik, ir mylėt<br /><br />“Raudonieji! Kur šiandien jūs?<br />Ar jau užmigot amžinu miegu?<br />Cha cha cha! Visagalės giesmės mūs!<br />Aš dar tik antras, o jau pamatus krečiu! ”<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-3886034714263196765?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-68446801310621147412009-03-20T13:22:00.001-07:002009-03-20T13:22:28.390-07:00<span style="font-weight: bold;">Pradžios kronika III: Interliudija I - Sutartis</span><br /><br />…Ir prakeikė tada karalius tą lemtingą dieną<br />Kai neišlaikė kriptos sienos ir nekropolio tvora<br />Tie kas juos kadais uždarė jau dulkėm dūla<br />Raudonasis Tribunolas per Juodąją mėnesieną<br /><br />Sukviesti visi į senas, apdulkusias sales<br />Ant Tribunolo krėslų posėdį karalius ves<br />Bet išeities nerado, net barzdylos išminčiai<br />Raudonosios mantijos taip kabo tuščiai<br /><br />Šventasis karas! Devyni prieš žmones visus<br />Nelygios jėgos ir lygios paprastai nebus...<br />Pasirašė sutartį krauju karalius, sunki jo širdis<br />Vienintelis, kuris padėti gali – Mendeso Ožys<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6844680131062114741?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-33036052428955441452009-03-19T14:21:00.000-07:002009-03-19T14:22:04.878-07:00<span style="font-weight: bold;">Pradžios kronika II: Pasteurella pestis</span><br /><br />Po Pirmojo dainos iš miestų kilo dūmai<br />Ne kaminai ten rūko ir ne morės degė<br />Kvapai saldūs sklido, bet niekas nesijuokė<br />Dalgis pjovė kairėn dešinėn – plynai!<br /><br />Pasteurella pestis! Vanagai ratais sukos<br />Nei plienas, nepadės, nei maldos<br />Pasteurella pestis! Ar Dievams čia aukos?<br />Velniop juos, jei tik tai sustos<br /><br />O Pirmasis stebėjo visa nuo kalno<br />Juokėsi ekstazėj, virsdamas iš balno<br />“Mano dulkės, bėkit, bėkit, tik pirmyn!<br />Vėjas tegul neša jus amžinai tolyn... ”<br /><br />Griuvėsiai, vanagai ir varnos!<br />Gatvėm slenka žmonės su snapais<br />Keli vis dar kovoja, karšty spardos<br />Bet dulkės skrenda, vėjo išskleistais sparnais<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-3303605242895544145?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-44227081791558435892009-03-13T14:38:00.000-07:002009-03-13T15:07:11.500-07:00<span style="font-weight: bold;">Pradžios kronika I: Devyni joja</span><br /><br />Devyniese jie tada išjojo<br />Vienuoliai, su gobtuvais ant veidų<br />Pasaulis verkė tądien ir vaitojo<br />Mušamas kanopų jų baltų žirgų<br /><br />Ir kur jie jojo niekada neaušo diena<br />Nes naktis keliavo jiems ant pečių<br />Devyni broliai, su misija viena<br />Pilni tamsių, niūrių užmačių<br /><br />Savo sėklą kiekvienas pasės<br />Ir skęs žmonija pelkėje lėtai<br />Gėrio drumzlės ežero dugne nusės<br />Ir žvaigždės tespindės blankiai...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-4422708179155843589?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-21133315387820574202009-03-11T10:15:00.000-07:002009-03-11T10:16:08.892-07:00<span style="font-weight: bold;">Nesuprantama</span><br /><br />Bepročių karavanas!<br />Aklųjų dykumoj<br />Prieky senas mohikanas<br />Su kirviu galvoj<br /><br />Kur keliaujam, klausi?<br />Drauge, nebesvarbu jau tai!<br />Atsimerk ir nusijuoki<br />Pritapsi kelyje greitai<br /><br />Klounams iš nosies kraujas bėga<br />Juodos meškos vartosi po sniegą<br />Karavanas vis tolyn žygiuoja<br />Niekados jis nesustoja<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2113331538782057420?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-13914993888036317832009-03-08T09:37:00.000-07:002009-03-08T09:38:56.903-07:00<span style="font-weight: bold;">ŽiMK III: Uždanga</span><br /><br />Kas buvo pergamente, pildosi<br />Prieš mano paraudusias akis<br />Prie Stikso upės velniai šildosi<br />Ateis, kai žvaigždės žemėn kris<br /><br />Seni, su mirtim kauliukus ridenai<br />Bafometas laimi visada, kvaily!<br />Bastionas krito, degė miestai ir kaimai<br />Bet koks tau skirtumas, po moliu slėny<br /><br />Skriptoriume, kur tu sėdėjai<br />Mendeso ožys puotauja<br />Šviesos dieve, nugalėjai!<br />Raudoni masonai tau tarnauja<br /><br />Joju į rūką, skruostai ašaroti<br />Ir bastiono akmenis matau<br />Nebespės žaliai jie jau apsamanoti<br />Paskutinė, seni, pabaiga, žinau...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-1391499388803631783?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-38027234144137552682009-03-05T11:05:00.000-08:002009-03-05T11:06:28.621-08:00<span style="text-decoration: underline; font-weight: bold;">ŽiMK II: Senio žodžiai<br /><br /></span>Vežu senolį aš miškan, užkast<br />Vulgariai gal skamba, bet tiesa yra tiesa<br />Paskutiniam bastione gyvų nesitikėjau rast<br />Kai atėjau jo akyse tebedegė šviesa<br /><br />Ir šnekėjo jis, pro sudžiūvusias lūpas<br />O aš klausiau, septynias naktis ir šešerias dienas<br />Greičiausiai nemelavo – kam numirėliui meluot?<br />Vistiek aš paskutinis, neturiu kam išduot...<br /><br />Sustoja bėris slėny prie beržų<br />Rudeniniai lapai krenta, gražu miške, gražu<br />Tyla, tik kastuvas lėtai kapoja molį<br />Žodžiai dar gyvi, bet aš jau užkasiau senolį...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-3802723414413755268?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-23234138364428792312009-03-04T06:52:00.000-08:002009-03-04T06:53:34.204-08:00<span style="font-weight: bold;">Žodžiai iš minkšto kambario I</span><br /><br />Kvapas vaško, blanki šviesa nuo žvakės<br />Virš pergamento gelsvo plunksna skreba<br />Ir kas gi žino kokia mintis galvoj man kratės<br />Kai sėdėjau ir jaučiau, kad rankos dreba<br /><br />Ne kiekvieną užgriūti gali šitoks vargas<br />Tokia našta, skirta tik man vienam<br />Tai pirmas bus, ir paskutinis, kartas<br />Nepatikėjo šito apvaizda niekada kitam<br /><br />Pasaulio pabaigą rašau!<br />Kai skyla debesys ir sudega lietus<br />Kai dega žvaigždės – aš žinau!<br />Ar pabaiga pirma, ar paskutinė bus...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2323413836442879231?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-6777903504856455132009-03-02T13:33:00.001-08:002009-03-02T13:33:46.213-08:00<span style="font-weight: bold;">Viltys mirė</span><br /><br />Vilčių kapinėse aš klajoju<br />Ir laukiu rūko ir miglos<br />Gal jie antkapius pilkus užklos<br />Ir nebereiks spoksot į tragedijų rytojų...<br /><br />Palaidotos čia viltys, apleistos ir užmirštos<br />Mauzoliejai, pilki akmenys ir kriptos!<br />Pelenai žmonijos čia guli po netikra žeme<br />Pamiršti visų, pamesti erdvėj ir laike<br /><br />Laikas – ir gyvybė, ir mirtis<br />Bet kapinėse rytas niekad nenušvis<br />Amžina naktis tamsi, bet be debesų<br />Ir tik vienas aš čionais, pamiršau jau kas esu...<br /><br />Kirvis nuo akmenskaldžio skulptoriaus<br />Sveria man rankas žemyn, žemyn<br />Nesimeldžiau niekad prie jokio altoriaus<br />Nesvajojau kilt dangun aukštyn<br /><br />Tai kodėl aš čia, apvaizda prakeikta?<br />Už kokias nuodėmes bausmė tokia?<br />O gal ir tu jau mirus, pamiršta<br />Guli viena pilkam, šaltam kape<br /><br />Skeliu aš antkapiui atsisviedėjęs<br />Skeveldros skraido į šalis<br />Dūžk, akmenie prakeiktas, skilki į dalis<br />Bet aš pabaigsiu ką pradėjęs<br /><br />Ant nuolaužų krūvos vėliau sėdėjau<br />Ir lietus ant veido krito<br />Neliko, panašu, man kelio kito<br />Kapinėse pilkose aš išprotėjau.<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-677790350485645513?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-66105410779587579972009-03-02T13:32:00.000-08:002009-03-02T13:33:11.552-08:00<span style="font-weight: bold;">Paskutinė diena</span><br /><br />Ugnis krenta iš dangaus<br />Pelenais keliai nukloti<br />Žmonės kvapo neatgaus<br />Ir pridusę eis miegoti<br /><br />Žaibai tamsoj netyla<br />Raudonos dausos rytuose<br />Žemė džiūsta, svyla<br />Vaitoja mirties kančiose<br /><br />Atėjai, paskutinioji, pagaliau<br />Imk ką nori, greičiau, greičiau<br />Bet kol dar oro pilni plaučiai, sušukt galiu<br />Aš gyvas! Gyvas, po velnių!<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6610541077958757997?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-44814018608978918242009-03-02T13:31:00.000-08:002009-03-02T13:32:10.415-08:00<span style="font-weight: bold;">Girių didvyriai</span><br /><br />Neišduok lietaus, kai jis ant veido krenta<br />Neišduok padangės, apniukusios, tamsios<br />Neišduok vėjo, kai jis pakalnėm skrenda<br />Ir neišduok nakties, šaltos, baisios...<br /><br />Nebėk, o apkabink stichiją<br />Seniai jau krauju nebelyja...<br />Miškai rymo vis, kaip buvę<br />Bet vyrai jau seniai juose pražuvę...<br /><br />Miegok griovy kaip jie kadais miegojo<br />Pelkėm klajok, kaip jie tada klajojo<br />Gal tu pamirši žygdarbius lengvai<br />Bet nepamirš jų niekad girių ąžuolai...<br /><br /><br />(Vasario 16-tosios proga parašytas Lietuvos partizanų garbei.)<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-4481401860897891824?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-16003736121933047042009-03-02T13:30:00.002-08:002009-03-02T13:31:06.581-08:00<span style="font-weight: bold;">Tikrovė</span><br /><br />Žaibas nakty<br />Čia buvo, ir čia nėr<br />Mėnulis pilnaty<br />Vilkai kaukia vėl<br /><br />Bėgs pilkasis tamsiu miško taku<br />Žibės mėnulis jo aky<br />Vienišas, kaip jis, taip aš esu<br />Nieks neišgirs mano šauksmų nakty...<br /><br />Nebesvarbu dabar jausmai ir praeitis<br />Tik auksas, sulietas krauju<br />Vienas gyvenu, nors turtais ir pampstu<br />Temsta virš visų naktis... Amžina naktis.<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-1600373612193304704?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-25102143676563760772009-03-02T13:30:00.001-08:002009-03-02T13:30:28.399-08:00<span style="font-weight: bold;">Odė vasarai</span><br /><br />Paskutinė mintis jau išskrido<br />Su paukščiais<br />Nebylūs akmenys tik liko<br />Lyg vasaros griaučiai<br /><br />Melancholija! O muzika mano!<br />Neužšalai tu po ledo upe<br />Klausau natų minorinių tavo<br />Ir galvoju: kur vasara, jeigu ne čia?<br /><br />Vakar kasdamas sniegą laukiau lietaus<br />Ateis jis... Ateis, ir žiemos purvą nuplaus<br />O paukščiai! Sugrįžkit, dainuokit miškuose<br />Ir gėlės žydėkit žaliuos liepos laukuose...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2510214367656376077?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-55847931282154052862009-03-02T13:28:00.000-08:002009-03-02T13:29:15.931-08:00<span style="font-weight: bold;">Gyvybė</span><br /><br />Ar esi miške stovėjęs, kai aplink tylu?<br />Kai šakas purena vėjas, bet visai dar negūdu...<br />Ar esi pievoj gulėjęs, uodęs žolės kvapą?<br />Ir debesis danguj stebėjęs - stebuklą mažą, baltą<br /><br />Jei ne – tai dar negyvenai!<br />Praplėšk kokoną, pasaulis laukia!<br />Klausyk – gamta tave juk šaukia!<br />Geriau gyvent akimirką, nei merdėt amžinai...<br /><br />Pavasariniai pumpurai, ankstyvi ir šviesūs<br />Vasaros diena, ilga, gardi<br />Rudens lapai – visokiom spalvom margi<br />Ir žiemos snaigės, kai nebelyja jokie lietūs<br /><br />Atmerk akis – visa tai priešais tave<br />Atrasti turime kiekviens save<br />Įkvėpk giliai, sušuk ir tiesk rankas aukštyn<br />Ir kilk viršun, tik viršun - niekad nesileisk žemyn<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-5584793128215405286?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-82196914957881091162009-03-02T13:27:00.000-08:002009-03-02T13:28:37.660-08:00<span style="font-weight: bold;">Atmink</span><br /><br />Baigės muzika, liko tik tyla<br />Girdžiu kaip šlama medžiai<br />Kaip pabaigai, taip pradžiai<br />Ar pradžia dabar, ar pabaiga?<br /><br />Eisiu namo – per rūką ir per sniegus<br />Perplauksiu upes, pereisiu per lieptus<br />Pasiilgau... Pasiilgau ir pamiršti negaliu<br />Kankynė sielai, jei ją dar beturiu...<br /><br />Kodėl tik nuodėguliai liko,<br />Ten kur kadais miegojau?<br />Kodėl taip atsitiko,<br />Rūstus tu, šviesus rytojau!<br /><br />Nuryju kartėlį ir ašaras veju į šalį<br />Apsisupsiu prieš vėją ir pradėsiu naują dalį<br />Bet širdis senus takus vistiek dar nori mint<br />Jei aš pamiršiu, atmink, brolau, atmink...<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-8219691495788109116?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-82031677420997559492009-03-02T13:26:00.000-08:002009-03-02T13:27:43.014-08:00<span style="font-weight: bold;">Kelias<br /><br /></span>Užsidedu gobtuvą ir išeinu<br />Akmuo per daug jau sveria<br />Senu miško žvėrių taku<br />Žiemos šaltis kaulus veria<br /><br />Po antklode balta dar budi gėlės<br />Ir medžių drevėse dainuoja senos vėlės<br />Einu, pirmyn, pirmyn! Ir nežiūriu atgal<br />Baisu čia nakty – akmeniu pavirsiu gal...<br /><br />Kelio galą priėjau<br />Ąžuolo šaka sena<br />Geresnės vietos mirčiai neradau<br />Virvė rankose tvirta...<span style="font-weight: bold;"><br /></span><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-8203167742099755949?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-22616459156859123692009-02-13T11:25:00.000-08:002009-02-13T11:26:57.608-08:00<span style="font-weight: bold;">Heal<br /><br /></span><span>Here I lie, beneath a tree at night, and reminisce<br />Of years gone past, of youth’s careless bliss<br />For I’ve an affliction, most deadly, and it has come to claim<br />But do not despair – a good life I’ve lived, no stains to my name<br /><br />Alas, one cannot help but feel a bit remorsed<br />Because of deeds dreamed of, but never endorsed<br />For things witnessed, never to be seen again<br />And then one wonders, though probably in vain…<br /><br />Who will greet the sunrise?<br />Who will meet the day?<br />Who will on the dusk lay eyes?<br />And who will wish the night away?<br /><br />Now, my death comes to take me, though I’m not yet done<br />I wish to watch the stars some more, I wish to see the rising sun<br />But with my last breath I can only cry umbrage to the Moon<br />“All are cursed with the illness called life… Let them not heal soon!”</span><span style="font-weight: bold;"><br /></span><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2261645915685912369?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-67038559502269671042009-02-05T09:36:00.000-08:002009-02-05T09:37:50.736-08:00<span style="font-weight: bold;">The Inn</span><br /><br />A weary traveler through a dark night had ridden<br />Rest he longed, so at the first inn he stopped unbidden<br />It was not a richly place, yet clean and spacious<br />The host was a merry man and the hostess gracious<br /><br />But in this dark hour no guests were up<br />Still, the traveler decided he would sup<br />And what a meal he had! None better…<br />Chops of lamb delicious and bread as soft as feathers<br /><br />The wine was a most lovely color – dark, rich red<br />After all this gorging the traveler went to his bed<br />Just as his head hit the feather pillow soft<br />His weariness had won, to lands of sleep he wafts<br /><br />A noise! There, in the dark!<br />No light! Not even a candle sparks…<br />“What is this foolishness, what trickery?<br />I’m lying in a coffin!? But this cannot be!<br /><br />The curtains, the table – all has changed!<br />What on Earth is this? I feel so estranged…”<br />A lightning bolt, outside in darkness deep<br />Then rain descended, mixed with ice and sleet<br /><br />The ice pounded on the roof, like drums in some forgotten song<br />The piano plays itself downstairs, sounds both weak and strong<br />A harpsichord! A flute! Harmonicas and violins<br />But this music was not of joy, more like foul sins…<br /><br />The traveler ran down the stairs, now old and creaking<br />And a company of ghosts he saw below, all to each other speaking<br />But as soon they had spotted the unlucky sod<br />Everything fell silent and the traveler felt odd<br /><br />The eyes of ghosts were piercing his soul<br />In this Ghost Opera he had no role<br />He tried to run, he tried to flee<br />Alas, not all can be free<br /><br />Caught and tortured, exhausted to no end<br />To the depths of madness he had started to descend<br />Laughing one moment, in tears the next<br />By ghosts this traveler’s been hexed!<br /><br />On the sixth day he chewed through the moldy rope<br />Alas, it was too late to ascend sanity’s slope<br />So laughing and delusional he rode forth<br />To the city from whence he came, he rode North<br /><br />Now a beggar in these streets does walk, there, before me<br />Always starving, yet never dead – sane he cannot be<br />His story he told to me one midsummer’s day<br />But I know not where does the haunted inn lay<br /><br />So when you are tired, dear friend<br />Ride on – on your stallion depend<br />Best not risk your neck for a meal and bed<br />Lest you want to end up a beggar, insane and half-dead<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6703855950226967104?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-9440475427912611052009-02-01T14:20:00.000-08:002009-02-01T14:22:23.772-08:00<span style="font-weight: bold;">Avenge</span><br /><br />A wind blew across the forests, plains and mountains<br />Nothing hindered it, it was free as a flowing fountain<br />It blew not swift, yet with steely determination<br />For it was carrying the death of a whole nation<br /><br />A black seed within its ghostly wings does lie<br />Wherever this black wind passes, everything must die<br />Trees turned to char, grasses gray and withered<br />And yet nothing can be done – this gust cannot be tethered<br /><br />A plague! The blackest, cruelest and most painful death<br />Approaches it the city fast, like a singer’s dying breath<br />The sages within know of this peril, but they choose silence<br />For none can be saved, best to die without needless violence<br /><br />On the sixth day of the insidious infection<br />All hope was lost, mothers killing children with cold affection<br />“Best to quick and painless fall than suffer hard and long<br />Die, my children, die, but before that, sing one final song…”<br /><br />The thin and frightened voices echoed in the streets<br />And yet the plague has got no feelings and knows no defeats<br />The souls of children cry, dead by their mothers’ hands<br />The mothers too now dead, ran out their life’s time sands<br /><br />An empty city – not even ravens here remain<br />Corpses lie in the streets, awash with putrid rain<br />No longer do the voices clatter in the forum<br />No longer do the people awe at the castle’s beautiful decorum<br /><br />The winds of plague have fulfilled their final purpose<br />Humanity can’t hide inside a shell like some unlikely tortoise<br />Priest do preach that ‘tis the work of some mad, idiotic god<br />And right they are, Sodoma’s doom shall not be soon forgot<br /><br />Has this god gone insane, him and his precious son?<br />Has he lost his mind, does he think nothing to him can be done?<br />Oh, ye foolish being, thinking you safe from our revenge<br />We are Romans! And our comrades always we avenge…<br /><br />Your son shall die, his body hurt and tortured<br />Let’s see how you like that, watching from your holy orchard<br />Nail him down, and watch him bleed!<br />We are Roman men and only Roman gods we heed!<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-944047542791261105?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-6576683553226847792009-01-31T15:12:00.000-08:002009-01-31T15:13:47.662-08:00<span style="font-weight: bold;">Ghoul Bell<br /><br /></span>In a bustling, busy city there lived a man and wife<br />But tired they grew of fast and ruthless city life<br />To the countryside they wanted to move out<br />Alas, no gold they had, in their coffers was a drought<br /><br />But one day a cloaked man offered them a cabin near the woods<br />Cheap it was, well-kept and the furniture so good<br />They bought that place, and bought it not for much<br />Blind fools did not suspect a treachery as such<br /><br />On the first night, when in their new bed the happy couple slept<br />Someone outside, it seemed, nearer to them crept<br />The man got up and looked through the door<br />Ghouls outside – more coming by the score!<br /><br />Ghastly, rotting corpses walking, hungry once again<br />Long they must have waited for such a meal as them<br />Eyes bloodshot, the pupils white and restless<br />Unholy strength, sharp claws and hunger never-endless<br /><br />The man barred all doors and windows closed<br />But that did not help against such danger posed<br />To the cellar they went, hoping there to hide<br />Foolish, ignorant and optimistic – a human’s pride<br /><br />Ghouls attacked the house, doors were broken down<br />Such anger, and yet they wore no frowns<br />Crushed were the lovely couple, corpses drank their blood<br />And down in that old cellar their flesh turned to mud<br /><br />The ghouls went back from whence they came<br />Hungry still, but sated all the same<br />A cursed graveyard, from olden pagan times<br />It is their home – there the Ghoul Bell chimes<span style="font-weight: bold;"><br /></span><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-657668355322684779?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-51506071089476380262009-01-31T13:27:00.000-08:002009-01-31T13:34:00.737-08:00<span style="font-weight: bold;">A Curse For Bliss</span><br /><br />Once on feet I walked but now I creep on paws<br />Fingers I’ve no longer got, only sharpened claws<br />Once I ate with the wisest men and went to the finest balls<br />Now, at night, I stalk the streets and sleep near muddy walls<br /><br />Bewitched I am, through foolishness my own<br />Truth they speak – reaped is what is sown<br />With Torundar the Old I spoke that day<br />Drunk I was, and so my tongue ran away<br /><br />A fool, a relic old, unuseful, I told him he was<br />Angry he became, and spoke after a pause:<br />“Ye best not talk while, ye idiotic rat<br />As punishment for this, two months ye’ll be a cat!”<br /><br />A spell he placed upon me, powerful, no doubt<br />A black cat I became – couldn’t even shout<br />Torundar picked me up and threw me to the street<br />“We’ll see how well ye talk when ye eat old, rotten meat”<br /><br />Three months I could have lasted, but now it’s been a year<br />Yet the curse still works and Torundar’s not here…<br />People talk he lives no more – that he turned to stone<br />So will I have to live my life like this, so scarily alone?<br /><br />Even though it’s night, clearly I can see<br />Even though I’m cold, black fur comforts me<br />Even though I’m hungry I can always hunt<br />Even though I’m going mad I am never shunned<br /><br />People think I’m cute, even if I’m not<br />Easy shelter is to find and my ills are quick forgot<br />Sometimes in the square an old lady gives us food<br />And I with my comrades purr, showing our merry mood<br /><br />So is this feline life such an awful fate?<br />Worse a man could do, ‘fore entering Hell’s gate<br />Fast and quickly now – I’m getting used to this<br />No worries worry me – such ignorance is bliss<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-5150607108947638026?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-40615602613503867372009-01-31T00:00:00.000-08:002009-01-31T00:01:43.484-08:00<span style="font-weight: bold;">Stoneturned</span><br /><br />At night, in a forlorn valley a small light dances<br />Flickers, moves – all around it prances<br />But ‘tis no faerie light, no animal bizarre<br />‘Tis but a torch, not some earthen star<br /><br />But who would walk in such a valley, deep at night?<br />What business would he have, what can be his plight?<br />Ah, to this, my friends, the answer is quite clear<br />The greatest wizard may walk all paths that others fear<br /><br />On a stallion white-maned, an awe-inspiring beast<br />Rides an old man, in white vestments of an ancient priest<br />But a priest he is not – he’s Torundar the Old<br />Wisest of all men that this land holds<br /><br />None can know how old he is, because none remember<br />To no cult or order he belongs – why should he be a member?<br />The most powerful of all, olden spells he knows<br />Infernos he can raise, for him the winds North wind blows<br /><br />Yet all those years leave even on such great men a mark<br />Tired, weary Torundar is now – on his last journey he embarks<br />A great way he has come – but there’s a bit to go<br />“Soon, soon now I shall rest, through the lakes of life I row…”<br /><br />A cave now lies before him, dark under the clouds<br />He dismounts, lets go his horse to the nightly shrouds<br />“Ye have served me well, loyal, truest friend<br />But, alas, in this last endeavor alone I must fend.”<br /><br />The torch he blows out, extinguishes the flame<br />“I’ve no need for fire here – I go from where I came…”<br />Into the cave he goes, in darkness black as pitch<br />The corridors inside – he knows their every niche<br /><br />For an hour wonders he inside, until a hall he reaches<br />Wherein stone statues lie, silent all, and speechless<br />“I am here! Torundar has come!<br />I shall join you swift, to weariness I now succumb…”<br /><br />A flash of light, witnessed by no soul<br />A spell at work – its purpose sole<br />One more colossal statue in the hall now stands<br />Farewell, Torundar, fare well in brave new lands…<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-4061560261350386737?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-67016522094346813242009-01-29T11:15:00.001-08:002009-01-29T11:15:41.250-08:00<span style="font-weight: bold;">None Live</span><br /><br />Is this a mountain that I gaze upon?<br />No, ‘tis not, it is the Mother Earth’s last son<br />Last giant, Dulgaldir, slain by armies of Menoth<br />The last son, last keeper of secrets which others long ago forgot<br /><br />Mossy now his corpse, green like a rolling plain<br />To my eyes such joy he brings, but never shall he breathe again<br />Why, tyrant, did you destroy them so?<br />Could you not let one know more than you know?<br /><br />Their home, the mountains - ravaged and gutted<br />Menoth’s men could not have been rebutted<br />Too few there were, even back then<br />None live now, none will ever live again…<br /><br />Their mother weeps and cries in sorrow<br />Oh, people of this world, what lies in your tomorrow?<br />Your guardians are slain, by yourselves, no less<br />Who shall now your crops and newborns bless?<br /><br />Menoth himself, now gray and weary<br />Oft now finds himself of his comrades leery<br />He was a favorite of Earth’s spirits – a champion at heart<br />But he turned to darkness and now with them he must part<br /><br />Slain he shall be, by a comrade, by his greatest friend<br />Against such treachery no human force can him defend<br />A blade will slit his heart, through armor shall it carve its way<br />To the marble floor the blood will drip, and whisper: “no giants live this day…”<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6701652209434681324?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-68590966205862304962009-01-29T05:07:00.001-08:002009-01-29T05:07:47.313-08:00<span style="font-weight: bold;">Hung</span><br /><br />Rope, the rope around his neck<br />Clenches, wrenches life from him, leaves him a wreck<br />And another one hangs on this dark hill<br />From a tree branch gnarled, his life fulfilled<br /><br />A gallows improvised by someone here<br />Appearing, dozens and dozens, more with every year<br />For what are they hung, what sins have they committed?<br />Their faces, ghastly now, rotted and pitted<br /><br />Eyeless looks are shot, cadavers here see<br />Death’s domain here lies, a macabre mystery<br />Trees still dead, but not yet fallen<br />There is no grass, no flowers with their pollen<br /><br />Only ash lies near the trunks, so gray, so gray<br />No one ever to this corner comes, not even to pray<br />Few know that it exists, and of those none know the intent<br />For the mystery of life and death lies in these events<br /><br />Lo! A girl climbs up the slope, whatever for?<br />She is innocent, clean is her soul’s core<br />To the cadavers she looks, ravens pecking their eyes<br />Misery and death! Misery and death here lies<br /><br />The new corpse she spots, still fresh, still not decayed<br />His features warm, though his eyes now fade<br />Tears come rolling down her cheeks<br />In darkness, she kneels in ash and weeps<br /><br />Tears fall to the ground, salty and bitter<br />As bitter as her heart now is, so bitter, always bitter…<br />“So I find you now at last, but what peace does that bring?<br />You did not choose this fate, death took you under her wing…”<br /><br />Kneeling in the ash, more tears are shed and shed<br />From the heart’s deep gloom she bled and bled<br />After a fortnight’s mourning for her love, now lost<br />She stood up and went, never turned, minding not the cost<br /><br />But where her bitter tears fell and wet the earth<br />A miracle magnificent was given birth<br />Upon a patch of ash, gray and black not long ago<br />A blade of greenest grass was now healthily aglow<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6859096620586230496?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-6270989210333675312009-01-27T13:14:00.001-08:002009-01-27T13:14:41.511-08:00<span style="font-weight: bold;">The Organist</span><br /><br />The church’s organist is a well-liked man<br />Always polite, happy and keeps every plan<br />Smiles at children young and olden folk he helps<br />A true picture of a caring man, heartfelt<br /><br />But that is but the surface of an ungodly soul<br />Inside malice burns, like bright hot coal<br />Chaos’ sweet taste he already knows<br />And craves he more and more, to the devil’s will he bows<br /><br />Behind the organ, in lofts high and deep<br />Demons are being wakened from their olden sleep<br />Shapes of black, eyes burning blue or red<br />Chaos is their master, chaos’ will they spread<br /><br />The organist’s laugh echoes in the church<br />And one by one the demons forward lurch<br />They dance, they fly, they walk and creep<br />Baphomet’s promise they must keep<br /><br />The organist, black cursed chalk in hand<br />To the altar marches and proceeds as planned<br />A pentagram unholy, inverted cross<br />The church now mourns its god’s loss<br /><br />“Altar defiled, church desecrated<br />Burn in me, ye holy hatred!”<br />A parchment he unrolls and reads out loud:<br />“Demons, obey me here and now!”<br /><br />The blackest shapes all turn to him and laugh<br />“The poor bastard most certainly is daft<br />You we don’t obey you’re but a tool<br />And broken tools have no use, ye fool…”<br /><br />A spinning spiral, red mixed with black<br />To the bastard’s screams none can harken back<br />An eyes few blinks, short is this clash<br />Nothing of the organist is left, just a pile of ash<br /><br />Out to the dark black demons fly<br />Free to holiness defy<br />Will they find more stupid, power-hungry men?<br />They surely will, time and time again…<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-627098921033367531?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-66352557036686823882009-01-25T12:37:00.000-08:002009-01-25T12:43:43.977-08:00<span style="font-weight: bold;">Blood, Sand and Glory</span><br /><br />In the Colosseum’s depths the slavemaster gathered us<br />Lined up, gave arms and armor and then spoke thus:<br />“Ye filths, ye rats, ye’d do well to fight hard this day<br />For the Emperor of Rome upon you his royal eyes shall lay.”<br /><br />Disheartened and confused my comrades were,<br />Afraid to fight – a death in bed some would prefer<br />But I was feeling not like them, oh no – how could I ever?<br />Battle's my friend, I’ll fight with beastly fervor<br /><br />We stood before the gates, thick iron bars<br />And waited for the command of our guards<br />The clarion soon rang, the gates went up<br />In blood the sand of this arena tonight shall sup<br /><br />Lions attacked us, beautiful, yet wild and vicious beasts<br />But I stood true and fearless, never considering defeats<br />I plunged my spear into the beast king’s back<br />This is how Vikings from the North attack!<br /><br />Blood pouring out and spattered brains<br />Oh! This do I prefer to being locked in chains!<br />Only a few of us this fight survived<br />But this only the beginning, my conscience cried<br /><br />And it was right – as soon as so I thought<br />Chariots in armor rode in at a measured trot<br />Bowmen and horses, trained for war<br />But war this is fight is not – it’s just a pointless chore<br /><br />Arrows banged, stuck to my shield<br />And the last of my companions to death had to yield<br />Avoided I their shots as best I could<br />But a bolt hit my leg and I no longer stood<br /><br />A rage came over me, so deep, so pure<br />An anger which only in a Northern heart can so mature<br />I dropped my shield, picked up a spear<br />And threw it at the chariot, coming to me so near<br /><br />Skewered were they both, the bowman and the rider<br />The sand yet more blood drank in greatest ardor<br />I took their horse and grabbed a sword<br />The other chariots to me rode, unarmored<br /><br />One head first flew, then two, then four<br />The sand tastes yet more blood and gore<br />Victorious I stood, in this arena large<br />Is this now it, is there some final charge?<br /><br />Indeed there was, the Romans knew their art<br />Ten legionnaires were sent to take away my heart<br />Oh how at them I laughed and crooned<br />Little did they know – against me all are doomed<br /><br />I grabbed a spear and heaved it far<br />No armor can resist the force of Jukhandar!<br />A sword and axe, the weapons of my choice<br />Soon victorious I shall rejoice<br /><br />They came at me, with swords and shields<br />But this axe of mine I know how to best wield<br />One by one they fell, no real test<br />After all, from Northern men I am the best<br /><br />The trumpets ceased their song, the crowd turned silent<br />A man in crimson robes stood up, on his head a garland<br />“You fight like a master, I must admit<br />But alive among us Romans you cannot exist.”<br /><br />He then showed a sign, his thumb turned to the ground<br />And hoofbeats in the Colosseum did again resound<br />These bastard snobs, in treachery they’re bred<br />How dare they call themselves men, how dare they eat their bread?<br /><br />The last spear I could find I snatched up quick<br />And tossed it upwards, with all my strength I threw that stick<br />A resounding “flop” I heard, and then I saw<br />A body in crimson robes lying on the arena’s floor<br /><br />Your Emperor is dead! I am triumphant!<br />Bury your leader, summon your hierophant!<br />But forever me remember, and tell the story<br />Of how the emperor in blood and sand lies while the Viking stands in glory!<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6635255703668682388?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-68434731150297824032009-01-25T08:31:00.001-08:002009-01-25T08:31:49.861-08:00<span style="font-weight: bold;">A Metal Poem<br /><br /></span>The stage is lit, the hardware does gleam<br />Out comes the vocalist with a shattering scream<br />The bass rumbles, drums shatter the air<br />The almighty guitar riff everyone can hear<br /><br />The crowd is excited, out come the horns!<br />Tonight metal is once again reborn!<br />The chorus is mighty, catchy the riff<br />None in the building can stand their ground stiff<br /><br />Tables tremble from the deepest growls<br />And glass is shattered with screams and howls<br />The drummer’s not sleeping – a blastbeat now roars<br />And bass follows the lead guitar into the fore<br /><br />Metal it is, metal’s our pride!<br />Only the true ones are on our side!<br />The moshpit is violent, but none canget hurt<br />Tonight, Satan himslef is guaranteeing our mirth<br /><br />Be it black, death, power or doom<br />Metal is our calling, metal here looms!<br />Heavy metal or no metal at all<br />Wimps and posers, leave the hall!<span style="font-weight: bold;"><br /></span><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6843473115029782403?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-24915867018496620862009-01-24T14:20:00.000-08:002009-01-24T14:21:29.777-08:00<span style="font-weight: bold;">The Druid</span><br /><br />They say I am mad, but what do they know?<br />These are my forests, my swamps – every path I know<br />In the trunk of a great tree I live, near the roots<br />And every night I go to sleep as the evening owls hoot<br /><br />My shapes there are many, I use but a few<br />To entertain myself when there is nothing to do<br />As a wolf I hunt, as a bobcat I walk<br />And should the wind I’d wish to taste, I’d be a hawk<br /><br />The folk are not happy, but this is my land<br />They’re free to pass, and take what they can<br />Still, often the evil eye I get<br />But they’ve done nothing to me… Not yet.<br /><br />Yesterday, in the village I sat<br />Disguised as a beautiful alley cat<br />When coaches painted blood red arrived<br />Some men in crimson robes stepped out and cried:<br /><br />“Your druid is evil, infects he your woods!<br />Steals he your livestock, poisons your goods!<br />Nothing but a dirty warlock he is,<br />Don’t fear – we’ll defeat that magic of his…<br /><br />The inquisition is here, ye folk are saved!<br />Hunted down the druid will be, and readily slayed!<br />Just show us the path, just show us the way<br />And for our souls in your chapel pray.”<br /><br />Just as I heard this, my blood roared<br />Those idiots, miserable god-loving whores…<br />Tomorrow they’ll come, tomorrow they’ll see<br />What a nuisance an angry druid can be<br /><br />Now I lay waiting, as a wolf with great teeth<br />Fools, come, try my jaws and see if you breathe<br />There! In the mist, a lone priest I spot<br />Even now my downfall he must plot<br /><br />I creep through moss silent, while he crushes twigs<br />He wreaks from six miles like a pen of drunk pigs<br />I leap and I bite – muffled his scream<br />The eyes a predator in dark of the night gleam<br /><br />His neck is now ripped – I waste no time<br />Blood gushing out – is this your god’s wine?<br />Where is your savior, your mentor, your friend?<br />Your god has abandoned you, alone in my forest you must fend<br /><br />You’re but the first – your comrades shall fall<br />None will hear the morning bell toll<br />This night a druid hunts – there is no escape!<br />When you entered my forest you’ve chosen your fate!<br /><br />Bodies lie ripped, entrails spilled on ground<br />A good meal are this god’s servants, I’ve found<br />Their flesh is my meal, their blood is my drink<br />Before entering my forest, dear fools, please deeply think<br /><br />For I am the guardian, protector of Gaia<br />I don’t need your god, nor your damned messiah<br />With ancient, true ways the forests fare well<br />Burn may you, holy priests, in your own holy hell<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2491586701849662086?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-19294611643158734432009-01-24T08:46:00.000-08:002009-01-24T08:47:07.717-08:00<span style="font-weight: bold;">Ghost Ship<br /></span><br />It sails in silence, it sails at dark<br />No one ever wants its call to hark<br />Storms to it no burden, waves a mere annoyance<br />The Ghost Ship makes its own untroubled voyage<br /><br />Wind can’t turn it over, waves can’t wash its deck<br />Forces craftier than nature hold all this in check<br />Ancient it is, from times when dragons lived<br />They left us all this terrible, merciless gift<br /><br />Its deck and bowels are empty, none lurk within<br />But still no battleship can battle with the Ghost Ship win<br />It lures, than curses, hurts and kills<br />Seduce it can the strongest of all wills<br /><br />The Ghost Ship’s sails are clean, they radiate their black<br />A figure on the prow, the devil’s favorite cat<br />Oh yes, hell watches over this forsaken ship<br />So it could get as many as it can into its cold and bony grip<br /><br />Gouge out their eyes, then eat their hearts!<br />The Ghost Ship never hungry from his prey departs<br />Such horrors as on this damned, acursed craft<br />Nowhere on the sea you’d find, search ye every map<br /><br />So if you hear a voice over the calm night sea<br />Wake your captain, tell him of it and swiftly flee<br />For ‘tis the Ship of Ghosts that whispers in your ear<br />‘Tis the one thing that every decent man must fear<span style="font-weight: bold;"><br /></span><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-1929461164315873443?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-70726126833512057252009-01-23T23:16:00.000-08:002009-01-23T23:17:04.763-08:00<span style="font-weight: bold;">Escape</span><br /><br />Between three walls and behind bars I lie<br />Never meant again to see the sky<br />Nor to smell the smell of grass<br />In loneliness and hopelessness my time must pass<br /><br />Am I guilty, innocent or framed?<br />No details in my mind remain<br />The only things I know, from day to day<br />Are prayers to my god to keep insanity at bay<br /><br />This night I lay on my shameful, dirty cot<br />And in my mind a cunning plan is wrought<br />Patient and weary I must be, my guard cannot fall,<br />To escape this terrible captivity, to breach this thickest wall<br /><br />With nails and hands I toil away at dark, lift stone by stone<br />Tired and hungry is my flesh, sore is my every bone<br />Suspicion from my guardians I easily avert<br />They care not much for me, to them I’m only dirt<br /><br />The night has come – my heart so trembles<br />Oh, gutted I shall be, should all this turn to shambles!<br />The final stone I lift, and with a heavy heart<br />With my home of last ten years I part<br /><br />From the cell to a corridor I fall<br />Why am I not outside, what is this hall?<br />Torches burn in stands, a warming, flicking light<br />Casting shadows to all ends, yet shining ever bright<br /><br />A way outside exists somewhere, it must!<br />To die down here, alone, for me would be unjust<br />And so I scramble on, I rush forever forth<br />Fresh air like a piglet hungrily I’d snort<br /><br />A light ahead? Is that a gate?<br />Oh, merciful, merciful fate<br />Open it is, and out I climb<br />Free from the dungeon’s ugly bind<br /><br />Green grass I touch, fresh air I breathe<br />And wonder at a cool night breeze<br />Oh, how my soul this moment sings!<br />Of joy, of love – forgotten all my sufferings<br /><br />A strange sound through the air I hear<br />It whistles, hums, it’s coming ever near<br />A stinging pain engulfs my chest, so sharp, so strong!<br />An arrow pierced my heart, no longer to this world can I belong<br /><br />I see the guard with his silvered bow<br />And the gleeful look in his eyes I know<br />To him I am just dust, an animal, a vagrant<br />But at least I die on grass, its perfume ever fragrant<br /><br />I feel the blood outside me pool<br />And so my body slowly starts cool<br />Goodbye, dear life, I bid farewell<br />Against one’s fate no one can rebel<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-7072612683351205725?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-66605134552856907482009-01-23T11:49:00.001-08:002009-01-23T11:49:47.498-08:00<span style="font-weight: bold;">An Old Grimoire</span><br /><br />Leather bound, in silver etched<br />A goodly price it would have fetched<br />Illusions on the cover, a gothic script<br />But where is now this great things’ crypt?<br /><br />Forgotten and alone it lies, but rest it can’t<br />These yellowed olden pages still hold a power scant<br />One day it shall be found, that is quite certain<br />One day some man will carry this addiction’s burden<br /><br />Runes and glyphs – spells of ancient ages!<br />Now they reside only in these wrinkled pages<br />For the world they are, at present, lost<br />But once they are discovered, oh, we will pay the cost…<br /><br />Its wrath will be great, thunder will boom<br />A cloud of broken lives upon a dark sky shall loom<br />Folk in terror, children and mothers in bitter tears<br />The men march to battle, against a foe that everyone fears<br /><br />How can this fight be won? Hold you no hope<br />For even the brightest light with oldest darkness can’t cope<br />Tentacles of evil now writhe over this land<br />The gods are gone – with us they won’t stand<br /><br />In the end, all life shall cease to exist<br />Shadows will rule, clouded in dark mist<br />Everything would die, everything would go<br />And still none at all of this peril know<br /><br />But the time is not now, still far away<br />The dawn of this, last humanity’s day<br />I hope that no longer I will draw breath<br />When the old grimoire unleashes decay and death<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6660513455285690748?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-66507684337795197762009-01-22T10:48:00.001-08:002009-01-22T10:48:51.649-08:00<span style="font-weight: bold;">Snow<br /></span><br />I am lost, it seems, in a forsaken forest<br />Bushes thick are here and trees the tallest<br />Beautiful they are, but hungry too, these woods<br />A presence old and wicked deep within them broods<br /><br />Owls at night here hoot, bats with dark wings fly<br />And thick, living branches cover up the sky<br />I feel like I am watched – by who, how come?<br />Each evening I lament that now the Sun is gone<br /><br />I tread through thickest moss, maybe I’ll find my way<br />Though my soul is asking me to in the forest stay<br />Some magic is upon me, I feel it well<br />A curse from ancient books, evil and fell<br /><br />So dark, so cold this place, a great beast in disguise<br />A predator of hope it is, a predator here lies!<br />Months have passed now since I made the fateful step<br />I know not how it lured me, I know not how to it I crept<br /><br />And still persist I do, within!<br />Is this a payment for some long forgotten sin?<br />Forward I move, lowered my head<br />But what is this I see ahead?<br /><br />Snow! “Snow, it is”, I cried<br />How long it’s been since I’ve seen something white?<br />I lay down in its soft embrace<br />And the peacefulness of death with happy eyes I face…<span style="font-weight: bold;"><br /></span><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-6650768433779519776?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-20780803351765801242009-01-21T13:50:00.000-08:002009-01-21T13:51:44.129-08:00<span style="font-weight: bold;">Graverobbers</span><br /><br />By day we dig holes in the light<br />Such is our, gravediggers’, plight<br />But none must know where come dark we dig<br />A sacrilege we do commit, quite big<br /><br />The graveyard is our work, our home<br />We mind no longer if banshees here roam<br />We toil away, we shovel snow and earth<br />Is really death the opposite of birth?<br /><br />At night, when no one but the gargoyles see<br />Sneak inside we always do – secrecy is key<br />Return to graves still fresh we must<br />And dig them up, before Sun’s rays the night’s horizon bust<br /><br />Cadavers’ skin pale white, the flesh in rot<br />Not to the weak of heart our trade is taught<br />We take what treasure we can find, we do it swift<br />And give to earth the body back, like some macabre gift<br /><br />But one time not all went as well<br />Because a corpse enchanted was, by some evil spell<br />We dug the soil, out came the wooden box<br />Heavy it was, like filled with led-bound rocks<br /><br />Inside it lied a maiden, beautiful and fair<br />Not spoilt at all, the gods of death on her merciful were<br />But just I was taking the ring from her finger<br />A look otherworldly on me seemed to linger<br /><br />I felt quite strange, but I’m a hardy man<br />It takes more than a look to throw me off-plan<br />But things stopped there not, how did we not see?<br />A cursed thing we uncovered, swift we must flee!<br /><br />As fast I can I ran for the gates<br />I feared so to suffer the worst of fates<br />For a touch of undead not peaceful death brings<br />But a lonely existence, after life’s last bell rings<br /><br />Escaped I in time, for fortune was with me<br />Not all from our crew could so decree<br />Some now walk, nor living, nor dead<br />Forever they’re hungry, yet never they’re fed<br /><br />And so with a heavy heart each night I climb the fence<br />I think of those who’re cursed by such coincidence<br />A cruel job it is, this graverobbing of ours<br />Where not the worst fate is to end life behind bars…<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-2078080335176580124?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-76464870640876888282009-01-20T13:14:00.000-08:002009-01-20T13:15:49.342-08:00<span style="font-weight: bold;">The Witch</span><br /><br />A barred cart down the street does roll<br />As city bells toll away their toll<br />Eleven, twelve, they sing and sing!<br />Happiness to all but one they bring.<br /><br />She sits inside, alone and pale<br />The gloom around her like some ghostly veil<br />Hard it is, these days, to be a witch<br />Most still trust, but there’s a few who snitch<br /><br />If just so happens, if someone talks<br />You can kiss goodbye to your beloved hawks<br />The inquisition comes, mighty their wrath<br />And soon in chains a witch is dragged<br /><br />Some are real, and some are not<br />Though the real ones are a sneaky lot<br />Not often do the priests in red<br />Such great prizes on the pyre get<br /><br />But this, I’d say, for sure<br />Is not a fake, a witch she’s pure<br />This I can tell – no marks she has<br />Though in dungeons she’s been rubbed with broken glass<br /><br />A plan is up her sleeve, of course<br />No way would she give up, no way she’d close the doors<br />And soon we’ll see – out is she led<br />By seven knights, all dressed in red<br /><br />The gallows stairs one by one she takes<br />Unheeding what on top for her waits<br />A pyre great, such heaps of wood!<br />Never so much have on this gallows stood<br /><br />The mob cries hungry: “Kill the witch!<br />Deserves not life this cruel unlawful bitch!”<br />The witch in black just looks and smirks<br />But even so the mob quick shirks<br /><br />The headsman, in his frightful mask, awaits<br />He’s seen a goodly number of such fates<br />Just tie her well and strike a flame<br />And glory from the crowd then claim<br /><br />The witch has others plans, however<br />As she grows swiftly bored with this pathetic fervor<br />A cat comes up to her and meows, quite loud<br />The hag just smiles, seeming quite proud<br /><br />Poof! A cloud of smoke soon rises<br />None at all were ready for such swift surprises<br />The witch has fled, where is the witch?<br />No flames this night in City Square shall twitch<br /><br />Away from this, near some old wall<br />Two black cats cast shadows tall<br />And were they men, not creatures<br />You’d think a smile does light their features<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-7646487064087688828?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-51678235993113456522009-01-19T13:53:00.000-08:002009-01-19T13:54:07.932-08:00<span style="font-weight: bold;">Guess<br /><span style="font-weight: bold;"><br /></span></span>Tears and corpses, the smell of death<br />Such fumes must I inhale with every breath<br />For on this perch forever will I sit<br />Unable to move the smallest, slightest bit<br /><br />If carved from stone they think I cannot feel<br />Inside me, feelings are like jars that I cannot unseal<br />Oh, fate, cruel mistress, why must I live?<br />Oh, if I could this nasty gift I’d quickly shiv<br /><br />A graveyard down below, all pain and tears<br />Oh, I have suffered this for years…<br />No joy, no glee, no love I see<br />Only fresh death and brooding misery<br /><br />Oh, if my wings of stone would work<br />No longer would I on this rooftop lurk<br />I’d fly away, I’d touch the sky<br />And bid this grim ash-ridden lot goodbye<br /><br />Alas, dreams still dreams remain<br />No hope, no quarter can I gain<br />Resign myself I must to such existence<br />For who would offer me assistance?<br /><br />If who am I you’ve not yet guessed<br />Than lift your head above at my behest<br />There, on perch up high you’d spot<br />A gargoyle, covered in old moss and rot.<span style="font-weight: bold;"><span style="font-weight: bold;"><br /><br /></span></span><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-5167823599311345652?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-39611738178841292402009-01-19T12:55:00.000-08:002009-01-19T12:56:05.780-08:00<span style="font-weight: bold;">A Ritual</span><br /><br />Satisfied am I, sitting on my rock<br />Watching followers to our sacrifices flock<br />Salt to pour and beer to spill<br />Remember Thunders’ mighty will!<br /><br />Hunters chatter, children run and play<br />Stop this nonsense – we must get underway!<br />Gather round, ye faithful ones<br />Thunders’ song our preacher hums<br /><br />And now the fire girls shall dance<br />And how they dance… In such unearthly, holy trance<br />In gloom of night they move as one<br />Splendor and beauty seen before by none<br /><br />They spin, they turn, their fiery hair…<br />Impossible such things with words declare<br />A flame sparks on the stones – the magic works!<br />And out the warlock comes from his lair in which he lurks<br /><br />The beer is spilt, the salt is poured<br />The ritual ends on high accords<br />Bring out the bread – our feast is now!<br />Heathens we are - to heathen gods we bow!<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-3961173817884129240?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-58390174227089246642009-01-19T11:00:00.000-08:002009-01-19T11:01:01.020-08:00<span style="font-weight: bold;">Rebellions and Curses</span><br /><br />Heavy lies the head that wears the crown<br />It must keep the people happy, lest they start to frown<br />But a voice of evil whispers in the ear of king<br />Oh, what woe may such advice soon bring?<br /><br />Gray of hair, sickly and tired of late<br />A downhill spiral seems to be our ruler’s fate<br />He hardy speaks to anyone no more<br />Just sits alone behind a barred oak door<br /><br />And so a head with many years<br />Turns to the bitterness of tears<br />Dark his thoughts and grim his vision<br />“A king am I? Bah! An object of derision…”<br /><br />Insanity on him creeps up, in silence<br />And then the royal crown turns to violence<br />A wicked plan he conjures up<br />Only in blood the land next time will sup<br /><br />“My guards, my knights! My royal servants!<br />Time is for a cleansing now, say the observant<br />So may you with my blessing ride<br />And kill the city folk with merciless pride”<br /><br />Reluctant were the knights of old<br />But a king’s plea they’re sworn to uphold.<br />A massacre began, streets ran blood red<br />A sword, an axe – a blow to any head<br /><br />A traveler rode in through gates of West<br />A ranger old, seeking merely winter’s rest<br />To folk he called, but answer they could not<br />They ran to flee the smell of putrid human rot<br /><br />“ ’Tis not right, not good, not just!<br />This wicked king we’ll turn to dust!”<br />And so he drew an arrow, fired well<br />A knight’s heart pierced, down he fell<br /><br />The mob looked stricken at this graying man<br />“Is he mad, has he a plan?”<br />A fire sparked within their hearts<br />Thus the great rebellion soon starts<br /><br />Unto the castle marched the furious mob<br />Some true of heart, some only to coffers rob<br />Many fell, but they closed ranks<br />The olden ranger leading new-formed ranks<br /><br />The knights fought brave, but soon retreated<br />One by one, surrounded and defeated<br />Soon nothing stands between the mob and gate<br />Dark seems to be the poor king’s fate<br /><br />After a battle hard and great, of many hours<br />Two men stand eye to eye in the darkest of all towers<br />A king still strong, scepter in hand<br />A ranger old, with a blade he stands<br /><br />A clash the world had not yet seen!<br />An awing, violent, bloody scene<br />Their feet quick dance, weapons collide<br />And soon the king can take no stride<br /><br />The blade swift cuts through flesh and heart<br />A ruler mad from this world departs<br />On throne of blood the ranger sits<br />“Against the job of king shall I match my wits?”<br /><br />And ruled he long and ruled he good<br />But still not all he understood<br />For one late night, clouds in the sky<br />Dark thoughts embraced him, he knew not why….<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-5839017422708924664?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-80342956296970462642009-01-19T10:59:00.001-08:002009-01-19T10:59:49.875-08:00<span style="font-weight: bold;">A Haunting</span><br /><br />Gather round me, this old bard<br />And hear a tale of times both old and hard<br />Of a haunted house and its ghastly ghost<br />About which few can knowledge boast<br /><br />A mansion stood, it’s said, upon a hill<br />Even then, they say, it was quite shrill<br />Haunted it was at some old crone’s behest<br />So none would bother her in deathly rest<br /><br />The ghost was that of a stable hand<br />A rowdy, gruff and violent man<br />He rattled chains while still alive he was<br />But rattle now in death he does<br /><br />There was a village near this house<br />There lived a man with children and his spouse<br />He loved each one with all his heart,<br />But in mischief did his offspring oft took part<br /><br />A dare they placed, on who would go<br />Into the mansion of old Winterblow<br />The boys had laughed and quipped in jest<br />But none would take such a frightful test<br /><br />And so it fell upon a flower young<br />To send her fear into oblivion<br />She squired her jaw and clenched a fist:<br />“Any magic I’ll resist”<br /><br />The gates had creaked and wailed<br />Like in a guarding of some secret they had failed<br />Abigail stepped to the courtyard dark<br />And felt bereft of all life’s spark<br /><br />She walked up to the door, raised her fist to knock<br />“If these are locked, it’s just my luck”<br />But opened they to her quite wide<br />So she stepped in, a sure and measured stride<br /><br />The ghost had felt her presence quick<br />And to the hall he went, unheeding walls of mortar thick<br />As Abigail was standing still and awed<br />The stableman towards her clawed<br /><br />“Dare you this mansion enter?<br />If so, you then surrender<br />Never shall you leave, dear lass<br />You’ll keep me company inside, alas”<br /><br />She screamed, she wailed, she cried for help<br />But who would hear her thin, pathetic whelp?<br />And so a ghost, she too, became<br />Guarding the mansion in Winterblow’s name<br /><br />And so the story ends, my lads<br />And true it is – no doubts on that!<br />So weary be of houses old<br />Who knows what secrets may they hold?<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-8034295629697046264?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-90640415356550809362009-01-19T10:57:00.000-08:002009-01-19T10:58:56.080-08:00<span style="font-weight: bold;">Arson<br /><br /></span>Lo! The cathedral stands tall and proud<br />At night, encased in a white ghostly shroud<br />Little do the folk know<br />Of travesty in the dark catacombs below<br /><br />The priests wear mantles snowy white<br />And carry staves with much delight<br />So all seems well and good in town<br />Until innocent children start to disappear or drown<br /><br />The priests point to the local cult<br />But they are guilty not, whoever they exult<br />Still they die, in vain, in shame<br />So the clergy can continue their diabolical game<br /><br />In catacombs below, the priests eat meat<br />Be it fast or be it feast<br />But this is meat not from game or stock<br />But from young ones snatched as from the mass they walk<br /><br />One man only does this secret know<br />It arrived to him one evening by a message crow<br />The message quickly he picked up<br />Read it, and said: “Enough’s enough”<br /><br />Bottles of oil, jars of black powder<br />He’ll turn the murdering priests to chowder<br />The church will burn and all inside<br />Incinerated, burnt and fried<br /><br />Watch the fire burn, the flames roar<br />As priests come running out the door<br />Their lips still red from blood just spilt<br />They can do nothing to deny their guilt<br /><br />The townsfolk spare no time for talk,<br />A gallows is constructed, out goes the message hawk<br />To tell the land of this evil doing,<br />So none more should lay in ruin<br /><br />Onto the wooden stairs the priests are led<br />The mob cries, hungry for their heads<br />But they shall see no axe or rope tonight,<br />Ignite the evil priests, ignite!<p class="MsoNormal"><span style="" lang="EN-US"><o:p></o:p></span></p><div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-9064041535655080936?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-126407444714813592009-01-19T10:56:00.000-08:002009-01-19T10:57:48.077-08:00<span style="font-weight: bold;">Revenge Bittersweet</span><br /><br />Ancient songs he used to sing<br />And tales of old he’d tell<br />Never did anything such a vibe bring<br />That you felt as under a spell<br /><br />He brought us knowledge,<br />He taught us well<br />Alas, we now acknowledge<br />That we must bid farewell<br /><br />Lament this loss, we shall<br />But we cannot afford to rest in sorrow<br />The guilty must be punished on the morrow<br />So hear me, hear me, one and all!<br /><br />The horn will ring next morning!<br />And so we’ll end out mourning<br />So saddle up your steeds and armor don<br />We’ll ride with the first light of dawn<br /><br />An army great they have,<br />And soldiers brave and strong<br />But not in our lands<br />Does this travesty belong!<br /><br />Hail me brothers, and hail the king!<br />For death to infidels we have to bring<br />Their garments red, their crosses white<br />They poison homesteads like unholy blight<br /><br />Ride my brothers, ride like wind!<br />May thunder be with you and storm on your hind<br />For ancient Gods we fight, fear our wrath<br />For all shall be crushed who dare cross out path<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-12640744471481359?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-50057454243765331072009-01-19T10:55:00.001-08:002009-01-19T10:56:32.888-08:00<span style="font-weight: bold;">The Reaper</span><br /><br />I creep, I glide, I cripple by<br />Like a raven cuts the dark night sky<br />Some days I’m young and some I’m old<br />Age is not a habit I uphold<br /><br />A garment black, a sharpened blade<br />With these tools I do my trade<br />From house to house, from town to town<br />None who see me dare frown<br /><br />But no companion have I,<br />Except my lonely steed<br />And so at dusk I sometimes cry<br />For duty calls me to heed<br /><br />I like not taking lives,<br />May they rest in peace<br />But as the bell in distance chimes<br />I have to do my deeds<br /><br />What good am I, what joy I bring?<br />But only darkness and death’s dark sting<br />A raven old, a bastard black<br />One day I’ll leave and not come back.<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-5005745424376533107?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-7636900540271158394.post-43780473932941174112009-01-19T10:45:00.000-08:002009-01-19T10:50:47.942-08:00Such is our fate, I see<br />That one cannot without a greeting be<br />So 'hail' to all of you I say<br />May you have fun reading me today.<br /><br />So, a little taster of what's going to be going on this blog I guess. Strikingly, original, I'd imagine, but I decided to continue with it none-the-less.<br /><br />So, all in all, it's very simple - expect regular uploads of narrative type poems written by yours truly. That's all there is to, anyhow. Comments are very welcome, any feedback I get will help me improve.<br /><br />Cheers!<div class="blogger-post-footer"><img width='1' height='1' src='https://blogger.googleusercontent.com/tracker/7636900540271158394-4378047393294117411?l=anoldgrimoire.blogspot.com' alt='' /></div>Grimoirer Extraordinairehttp://www.blogger.com/profile/05955506615229836237noreply@blogger.com0